Vonios kambarys

Vonios kambarys

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Vampyro žingsniai aidėjo koridoriais, jis ėjo palikdamas šlapias, purvinas pėdas ant grindinio. Tarnų neturėjo, iš pažiūros gyveno vienas, ar bent jau taip pasirodytų iš pirmo žvilgsnio. Įprastam svečiui, kuris daugiau nebepamatys dienos šviesos ar nakties mėnesienos prieblandos.
Su alkūnė palenkė rankeną ir su koja paspyręs duris, atsidūrė vonios kambaryje. Švarus, gaivus, kambarys. Dizainas įkvėptas karalienės Viktorijos laikų, tačiau su šlakeliu modernumo. Dušas, sukabinti rankšluosčiai, metalinės kėdės.
Atsargiai įsodino jaunuolį į dušo kabiną, paleisdamas nelemtą žaizdą ir vėl leisdamas kraujui bėgti oda. Srovė buvo lėtesnė, negu prieš tai.
Nusilaižė nuo delno kraujo žymes. Pasigardžiuodamas nupėdino prie vienos iš spintelių ir pravėrė ją. Pačiupo iš lentynos medicininę adatą ir siūlą, nepamiršo ir eliksyrų. Jeigu būtų burtininkas, nesivargintų su žiobariškais gydymo metodais, bet per tiek metų neišmoko valdyti magijos, tiesiog, savyje neturėjo mago kraujo.
- Kaip jautiesi? – po ilgos tylos paklausė, pažvelgdamas išsekusiam mokinukui į akis.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Visą kelią varnius tylėjo, kęsdamas skausmą ir mėgindamas neatsijungti. Vos tik sąmonė pradėdavo apleisti jo kūną, vaikinas, lyg krisdamas iš medžio, staiga įsikibdavo į vampyro kaklą ir tuoj pat vis prasibudinsavo. Mėgino dairytis, įsimenant kelią į vietą, kurion jį vedė vampyras, tačiau kiekvieną kartą prisimerkus, kenčiant tas elektros bangas, aplinka pasirodydavo vis labiau ir labiau nepažįstama. Ilgainiui teko pasiduoti - jis neturėjo žalio suvokimo, kuria kryptimi nukeliavo. Teko savo dėmesį sukoncentruoti kitur, nes jei būtų toliau galvojęs apie žaizdą - atsijungtų. Jo nelaimei, akys nukrypo į vampyrą ir jis nebegalėjo nusukti savo žvilgsnio.
Juodi tankūs plaukai, nors ir pilni sakeliu ir lapu, atrode nepaprastai svelnus. Adris pagavo save mąstant, jog nori į juos panardinti savo pirštus. Susiraukė. Kraugerio pirštai tuo tarpu stipriai gniaužė jo koją. Iš pradžių jautęs švelnias elektros sroveles, dabar jis nebejautė ničnieko. Koja tapo nejautri, tačiau smegenys karts nuo karto dar primindavo apie skausmą, pačiais netinkamiausiais momentais. Lūpos... Nežinia kodėl mintyse vėl pradėjo groti tą sceną, kurioje susidūrė su angelu. Prunkštelėjo pats iš savęs. Susivokė ne tik apie tai galvojantis, bet ir matantis gyvai. Šokas pakėlė kūno temperatūrą, išpildamas jį prakaitu. Buvo prie to pripratęs, tad nieko nesakė.
Įžengus į dvarą jo sąmonės netekimai padažnėjo. Viską matė lyg per miglą. Durys. Grindys. Lubos. Ir vėl tamsa. Kai atsipaipaliojo, jis jau sėdėjo duše. Atsikvėpė. Gerklė džiūvo, mat visi skysčiai iškeliavo arba per žaizdą, arba kaip prakaitas. Atrodė kad stemple slenka stiklo šukės. Vyptelėjo vėl iškvėpdamas ir apsidairė. Kambarys, kuriame atsidūrė kvepėjo prabanga. Pasijuto lyg namuose. Tačiau tai buvo visiškai nepažinta zona ir jam reikėjo išlikti budriu. Viskas šiek tiek liejosi, tad jis užsimerkęs kelias akimirkas susikaupė, nuramindamas savo širdies plakimą. Kai vėl atsimerkė, atrodė žvalus.
-Puikiai, - išsunkė sarkastiškai, vengdamas akių kontakto. - Dažnai taip užpuoli žmones ir pagrobi juos čia gydyti prieš savo valią?
Akivaizdu, kad jis ne pirmas čia atitįstas padaras, tačiau kitiems greičiausiai pasisekdavo be taip, kaip jam. Stebint, kaip vampyras vis vienaip ar kitaip paragauja jo kraujo, jo nugara nuvilnydavo šiurpas. Puikiai prisiminė, ką Kichiro kalbėjo apie tokius, kaip jis.

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Nors gyveno šimtus metų, vis pamiršdavo, kad mirtingieji... nėra lėlės, nėra tokie tvirti kaip vampyrai, vilkolakiai, kitos antgamtinės būtybės. Jiems reikėjo vandens, maisto, gero miego, kad pasitaisytų. Seniai besirūpino žmogaus vaiku, prieš gerus dešimt metų, tai darydavo dažnai, priimdavo po savo sparnu mergaites ir berniukus, leisdavo jiems išeiti kada tik užsinorėdavo, tai tebuvo fazė, užeinantį kas keletą dešimtmečių, kai vienišumas tapdavo nepakeliamas.
Paleido visus savo sūnus ir dukras. Vieną iš jų iki pat dabar kankino, dėl jo noro pasinerti į tamsą ir sukurti daugiau vampyrų, bet.. ne tik dėl to. Buvo įdomu, bet pastaraisiais metais ėmėm atrodyti, kad mielasis vaikas pamiršo globėją.
Akimis grįžo prie priešais sėdinčio tamsiaplaukio, net jo vardo nepaklausė, tad mintyse vis bandydavo surasti kuo daugiau apibūdinimų jam; prakaituotasis, kruvinasis, nekaltasis. Katinėlis vengė akių kontakto... Drovus? Persibraukė ranka sau per plaukus. Aha... juk nuogas.
- Matau, - šyptelėjo, su ilgu nagu bakstelėdamas skruostan. – Tu esi pirmas per dešimt metų, - ištarė, leisdamas suprasti, kad buvo išskirtinis triušiukas.
Užteko tik mirktelti ir vampyras jau laikė vandens stiklinę. Įdavė ją vaikinukui.
- Gerk lėtai, - sudraudė. – Ištiesk koją, - dar viena komanda, tik šį kartą ir pats prisiklaupė, kad bernelis galėtų ištiesti savo kraujuojančią koją ir permesti per dušo kabiną.
Patogiau įsitaisė. Paėmė siūlą ir adatą. Pasilenkė prie žaizdos. Toji atrodė prasčiau negu manė. Taigi, jeigu kraujas nebūtų toks saldus, su mielu noru negaištų laiko, bet dabar... Atkimšo eliksyro buteliuką ir užpylė už žaizdos. Glitnus, žalias skystis. Kol vaikis apsiprato su mase, žaibišku greičiu užsiuvo žaizdą, taip, jautė trumpus dilgčiojimus ir dūrius, bet šie truko tik sekundę.
- Tai kaip laimingasis triušelis vadinasi? – įdėbė sidabriškas akis į mokinuko veidą, laukė akių kontakto it skambučio iš po žemių.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Adris, vos tik vampyras bedė jo skruostan, iššiepė dantis, timpteldamas viršutinę lūpą, lyg urzgiantis žvėris, grasinantis, jog įkąs. Jo atsakymas kiek neramino. Negi Nathan ne pas jį? Negi jis jį rimtai pribaigė? Vaikinas atsisakė tuo tikėti.
Paliepimai erzino. Norėjosi jiems priešintis, bet neturėjo tam jėgų, o ir šiaip suprato, kad tai būtina, norint atsistoti ant kojų...tiesiogine šių žodžių prasme. Suėmęs stiklinę jis ją kiek suspaudė, kai staiga pamatė, kaip smarkiai dreba jo ranka. Nuo nuovargio? Ar tos milisekundės, kai prisilietė prie vampyro odos, beimdamas vandenį? Kaip bebūtų, skystis greitai nugarmėjo jo gerkle žemyn. Buvo toks ištroškęs, kad negalėjo sustoti, o vėliau per skubėjimą teko užsikosėti ir paašaroti. Nurimęs, jis suėmė sužeistosios kojos šlaunį abiejomis rankomis ir kiek galėdamas ją kilstelėjo. Galūnė buvo atjungta, tad teko ją lyg skudurą permesti per sienelę. Adatos ir siūlo keltas skausmas taip greitai nuvilnijo jo kūnu, kad viskas užėjo lyg viena banga. Jis suleido dantis į savo delną, įsikąsdamas į plaštakos viršų, kad netyčia nenusikąstų liežuvio. Vėl suinkštė, bet šįkart tyliai, nerikteldamas. Buvo pratęs prie tokio smulkaus, aštraus skausmo, tik tiek kad išsekimas šiek tiek suprastino jo stamina.
-Triušelis? Really? Vadinuosi "I'll be out of your hair in no time." Tad tiesiog pametėk mane iki ten, iš kur pavogei arba bent jau bakstelk reikiama kryptimi.
Adrianas vėl vyptelėjo, letenomis įsiremdamas į sieneles. Bukas ėjimas. Manė jog pilnai užgijo, tačiau kraujo netektis ir nuovargis pakirto jį daug labiau, nei jis būtų norėjęs pripažinti. Taigi, toesiog slystelėjo ir su trenksmu trenkėsi atgal į kabiną.

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Prikando savo lūpytę. Inkštimas jam patiko, kaip ir aimanos išleistos aukų, tylios aimanos, ne pernelyg garsios, nekęsdavo kaip merginos laidydavo savo gerklę, tai buvo nereikalinga, bet paprastas... vaikinuko inkštimas jį užvedė. O kad turėtų pakankamai kraujo savo venose, galėtų išnaudoti kaip reikiant kūną, bet deja.
Norėjo pakandžioti bernelio odelę, nusėti bučinių žym-, ne jis ką tik ištraukė šitą nekaltąjį iš miško, nuleido jam kraują, o dabar galvoją apie kitus dalykus kurie dar labiau išsekintų svečią.
Pažadintas iš minčių buvo, triušiuko atsakymo, kuris skambėjo labai... natūraliai. Triušiukus reikia palikti ten kur radai, nes kitaip jie numirs ir jų neras jų motinos. ‚
- Tai tau tinka, Triušelį, - tarstelėjo, kad jau vardo neduos, suteiks jam pravardę.
Pridėjo pirštą prie lūpų, stebėdamas kaip jaunuolis bando atsistoti, kaip skaudžiai nukrenta suprasdamas, kad nėra toks energingas kaip manė. Jam reikia miego, bet prieš tai gero dušo.
Vadinasi vampyras pasitenkins.
Net nenusišypsojo, bet mintyse, dėl Cezario laimės, buvo ne ką mažiau sujaudintas.
Akimirksniu nutraukė visus drabužius nuo mokinuko kūno, prakaituotus, purvinus drabužius, marškinėliai buvo suplyšę, nebenaudojami, kaip ir kitos detalės. Nieko tokio, duos jam naujus, bet pirmiausia...
Neįspėdamas, paleido šaltą vandenį, pačiupo muilą, šampūną ir kempinę. Pats taipogi įlipo į vonios ir dušo hibridą, kad būtų patogiau išmaudyti murzių. Ankšta, bet buvo įpratęs prie tokio artumo. Pražergė savo kojas, patogiau įsitaisydamas, suteikdamas daugiau vietos berneliui.
Išmuilinęs savo rankas, perbraukė per nešvarią, svetimą odą. Vos laikėsi nekrimstelėjęs.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Vaikino slystelėjimas neatsiėjo be pasėkmių - dabar ir jo tarpumentis suskubo nusidažyti raudona spalva, atsidėkodamas už sutrenkimą. Nudiegė visą nugarą, tad ir koja vėl sudilgčiojo. Jei taip muistysis, tuoj vėl atvers visas siūles ir vampyro darbas bus perniek.
Nė nepajuto, kaip greitai buvo išrengtas ir jau gulėjo vonioje. Kuprinė buvo nusviesta krūvon su rūbais, o kartu ir durklas, bei visos kitos jo gibybinės priemonės teikusios jam bent kiek pasitikėjimo savimi. Ledinis vanduo pažadino iš miegų, įvarydamas šimtaprocentinį budrumą. Jis pašoko vietoje, plačiai atmerktomis akimis įsispitrindamas į vampyrą. Juodi angliukai degė įsiučiu. Vos tik namų šeimininkas pradėjo lipti į vonią, jis pamėgino įsispeisti į jos kamputį, vis slįsdamas dėl šlapio paviršiaus.
-Neliesk manęs! - suurzgė, koja vėl siekdamas įspirti vampyro galvon.
Jo nuogumas mušė iš vėžių. Nežinojo dengti savo lobį ar veidą. Prisidengė pirmąjį, raudonio išmuštą snukį nukreipdamas į sieną.
-Dink. Galiu ir pats apsiprausti. - burnojo tankiai kvėpuodamas, ieškodamas, kur padėti akis.

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Jaunuoliai buvo drovūs. Kuo puikiausiai tai žinojo, bet kraugerio nesulaikydavo paraudę skruostai ir paniškas žvilgsnis, sumišęs su gėda ir įsiūčiu. Jeigu kas paklaustų, tai kaip tik jam daug labiau patiko, negu už nuobodų, nereaguojantį veidelį, bet ar verta atskleisti taip visas kortas? Ketino berniuką laikyti pas save, bent jau tris mėnesius.
- Kad jau taip sakai, - tarstelėjo, išlipdamas iš vonios ir atsisėsdamas ant kėdės, tai nebuvo geriau, dabar jautėsi it lauktų eilėje prie dušo kabinos, o norėjo sutaupyti laiko... nors galėjo tai atlikti per keletą sekundžių.
Kol vaikis nusimaudys, galės jam atitempti drabužių ir maisto. Taigi... kad tik negalvotų.
- Ar esi kam nors alergiškas? Ne, nesakyk, kad man, aš tau neduosiu savęs suvalgyti, - šyptelėjo, laukdamas atsakymo ir paimdamas iš krūvelės valą.
Užuodė vaikio ir kito padaro kraują. Ne vampyro. Magiškųjų gyvūnų medžiotojas? Hm... Neatpažino pagal kvapą būtybės.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Gerai, jog varnius nenutuokė apie vampyro planus, mat tikrai būtų spurdėjęs ir purkštavęs žymiai daugiau. Šieptų savo baltus dantis kaip tikras žvėris, pasiruošęs bet kurią akimirką pulti. Nė kiek nenorėjo tapti kažkieno kaliniu. Juk ne to čia atkeliavo! Tačiau jis naiviai vis dar tikėjo, kad galės ramiai iš čia išeiti...gal prieš tai prileidęs penkialitrinį kraujo.
Adrianas stebėjo ilgaplaukio kelionę, kuri, deja, nebuvo tokia ilga, kaip kad jis tikėjosi. Vylėsi jog vampyras dings iš kambario ir paliks jį vieną, tačiau tai buvo naivu. Per prievartą ar ne, bet jis čia buvo keistas svečias. Kelias akimirkas vis dar žvelgė į jį žiūrintį vampyrą, kol pagaliau sulaikęs kvėpavimą vėl pažvelgė į vonią, kurioje sėdėjo. Paėmė kempinę ir ją gerai išmuilavo, tada lėtai pradėjo trinti savo rankas, vis dar dvejodamas dėl to, ką daro. Kažkada juk jį mažą maudydavo tarnai, tačiau ilgainiui Adris pradėjo purkštauti ir dėl to. Pagaliau namuose liko tik elfai, mat nei vienam Black'ui nepatiko papildomos akių ir ausų poros. Tuose namuose skraidė perdaug paslapčių.
-Ne. - trumpai tarstelėjo, neketindamas atsisakyti maisto.
Buvo išalkęs. Na, visuomet toks būdavo, tik tiek kad tokiomis akimirkomis tai nebūdavo jo prioritetu. Jis nesugebėjo atsispirti ir vėl pažvelgė į vampyrą, pakėlusį valą.
-Palik. Ten mano daiktai. - suurzgė sustojęs praustis ir įsispitrinęs į kraugerį.

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Seniau dvaruose turėdavo po vieną, kitą tarną, kurie nuvalydavo dulkes, išmesdavo šiukšles ir atlikdavo kitus nuobodžius darbus, bet, dauguma kartų tekdavo pasijausti it Mėlynbarzdžiui, ne, jiems nesakydavo apie draudžiamus kambarius, bet retkarčiais žmogiškieji pagalbininkai imdavo įtarinėti arba tikėtis emocinio prisirišimo ar... tiesiog nuskindavo jų kaklelius, kai užsinorėdavo lengvo maisto, bet nenorėdavo toli eiti. Dažniausiai globotiniai atlikdavo tarnų darbus, jų niekas neišgąsdindavo, nes būdavo įpratę prie vampyriškų puotų ir juodosios rinkos paslapčių.
Linktelėjo. Išvirs vaikiui košės ir uždės uogienės ant viršaus, nes abejojo ar spintelėse ras ko nors kito... Mėsos, daržovių, pieninių produktų neturėjo, nes šių galiojimo data nebuvo tokia ilga kaip konservuoto maisto ar makaronų. Jeigu ko nors reikėdavo, nueidavo į parduotuvę.
Daiktų klausimas jo nejaudino. Vos tik tamsiaplaukis ėmė šiauštis, visus surinko nuo žemės ir išėjo iš kambario, nepamiršdamas užrakinti jaunuolio jame.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Adris jau žiojosi purkštauti dėl daiktų, tačiau vampyras dingo jam net nespėjus ištarti pirmojo skiemens. Vaikinas sunkiai atsiduso, užversdamas galvą į lubas. Kur po galais jis įsivėlė... Supratęs, kad neturi laiko, kad taip jį švaistytų, pradėjo greitai save prausti. Purvas ilgainiui atsiplovė nuo jo odos, tačiau vietomis prireikė daug trynimo. Visas vanduo, žliaugianris nuo jo kūno, buvo tamsios raudonos ir rudos mišinys. Prireikė nemažai laiko, kol jis pagaliau buvo skaidrus. Tankūs plaukai sruogelėmis krito ant kaktos ir jam vis reikėjo brauktis juos iš akių. Jau buvo visiškai švarus...išskyrus koją. Atidėliojo žaizdos plovimą. Giliai įkvėpęs jis sulaikė orą plaučiuose ir persiliejo vandeniu. Pateko šiek tiek muilo, tad jis vos spėjo prisidengti lūpas, kad klyksmas nebūtų toks garsus. Ir vėl jo akys patapo krištolinėmis... Po galais, kada jis tapo toks netolerantiškas skausmui?! Na taip, kūnas buvo labiau įsitempęs, nei įprastai, o ir smegenys gerokai sujauktos. Vėl persiliejo šaltu vandeniu. Ir vėl. Kol matėsi tik rėžiai ir siūlės. Žinojo, kad jei vėl stosis - paslįs, tad šiek tiek pasirangęs ranka pamėgino atsidaryti stalčius, apgraibomis ieškodamas rankšluosčio. Nežino, ką rado pirmame stalčiuje, bet daugiau ten rankos tikrai nekiš... Antrajame užčiuopė kažkokią medžiagą, tad truktelėjo ją į save. Rankšluostis, aleliuja. Tik pilnai nusišluostęs, jis pagaliau ryžosi išlipti. Nušokinėjo iki kilimėlio ir įsitaisė ant taburetės, prieš tai apsirišęs liemenį rankšluosčiu. Visa laimė, kad jo kojos buvo pakankamai stiprios. Atsikvėpė, mat kentė skausmą. Pakėlė akis į duris. Ar mėginti laužti spyną?

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Ką jis darys su šiuo jaunuoliu? Laikys kaip nekaltojo kraujo banką, gerai maitins, puikiai iššukuos kudlas, išmokys virti valgyti, virti eleksyrus, bei patarnauti lovoje ir vykdant misijas. Dar geresnis klausimas jam iškilo, kai pasiekė virtuvę ir pradėjo virti košę. Ar mokinukas lanko Hogvartsą? Jeigu gerai atsiminė, dabar yra mokslo metai. Kaip šeima? Ji turbūt Velse gyvena, jeigu berniukas atsitrenkė čia. Ar tiesiog dėl medžioklės? Pinigų? Nežinojo, net jo vardo, tad negalėjo savo atmintyje patikrinti ar yra ką nors girdėjęs apie rytietiško gymio bernelį tamsiais plaukais ir akimis.
Užpylė aviečių uogienės ant paruoštos košės. Šalia įdėjo šaukštą. Nepamiršo užplikyti vaisinės arbatos su ananasais, juodame puodelyje.
Daiktus, dar prieš tai, buvo padėjęs į laisvąjį miegamąjį kur svečias praleis naktį atgaudamas jėgas ir negalvodamas apie pabėgimą tokiu siaubingu oru su šviežiai užsiūta žaizda.
Po maisto paruošimo, pats greitai nuėjo nusimaudyti į kitą vonios kambarį, taipogi apsirengė, nes vaikščioti nuogam po dvarą buvo viso labo nemandagu. Apsivilko gan... įprastus, žiobariškus drabužius, juodi marškinėliai, platūs džinsai ir tamsios kojinės, vienspalvės raudonos šlepetės.
Nepamiršo surinkti ir Triušeliui derinio kuris priverstų šį patogiau jaustis ir neraudonuoti; baltas džemperis su juodu kapišonu, tokios pat spalvos džinsai, šiltos pūkinės kojinės ir šlepetės vienaragiai, galvos, žinoma, netikros. Kokio velnio jis turėjo dvare tokias mielas šlepetes? Pamiršo jas atiduoti rožinpūkiui prieš tepant slides.
Taip ir grįžo pas vaikį, atrakino duris, vienoje rankoje maistas; dubenėlis košės, puodelis arbatos, o kitoje; drabužiai ir žavingos, baltos šlepetės.
Su koja pritraukė laisvą kėdę ir padėjo ant jos patiekalus. Tuo tarpu įdavė drabužius berneliui į rankas.
- Siūlės neatsileido? – pratarė pasilenkdamas prie žaizdos.
Viskas gerai. Bent jau dabar.
- Koks tavo vardas? – pakartojo klausimą.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Varnas dairėsi po kambarį, ieškodamas kažko aštraus. Norint iškraustyti stalčius jam būtų reikėję vėl atsistoti, tačiau po galais kaip jam trūko jėgų... Tad ir liko taip sėdėti - sulenkęs gerąją koją, o sužeistąją ištiesęs ir į jos kelienį įsirėmęs viena ranka. Žaizda nebeatrodė taip baisiai, bet vis dar buvo gili. Dabar atrodė, jog iš nuovargio diegia net kaulus. Jis užsimerkė...ir vos neužmigo. Jį pažadino tik durų užrakto garsas. Po akimirkos ant jo ramaus snukio vėl buvo atsiradęs rūgštus vypsnis. Black'as griebė košės dubenėlį ir ištuštino jį per porą minučių. Neužteko, bet skrandis bent jau nemėgino sudoroti paties savęs. Suėmęs puodelį arbatos, jis gurkštelėjo porą gurkšnių, sušildydamas save. Ir tik tada vėl pakėlė savo akis į vampyrą. Apie siūles nieko nesakė - nenorėjo netyčia padėkoti.
-Kodėl turėčiau tau jį pasakyti? - išrietė antakį vėl gurkšteldamas arbatos. - Po poros valandų aš dingsiu ir galėsi pamiršti mane sutikęs.

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Naivuolis. Jis nepažinojo vampyro, tad nė neįtarė, kad šis panoro jį apturėti kaip augintinį, naująjį globotinį.
- Audra tęsis iki rytojaus, tavo žaizda užgis negreitai, o tu esi pernelyg išsekęs, kad patemptum du dalykus iškarto, - paaiškino, palikdamas svarbiausią sakinio dalį neištartą. Jis čia bus amžinai, bent jau kelis mėnesius, o ne varganas tris valandas.
Pažvelgė į nepaliestus drabužius. Galbūt jam reikės pagalbos apsirengti? Nieko neištardamas, padėjo tuščią dubenėlį ant spintelės. Pats atsirėmė į duris it jas saugodamas.
- Pradėsiu aš.... mano vardas yra Scourge, esu vienas seniausių vampyrų vaikščiojančiu Žeme, - prisistatė. – O tu? Lankai Hogvartsą? Vardas? Šeima? Pomėgiai ir užsiėmimai? – interviu tipo klausimai, kurie turėjo padėti pralaužti ledus, bet su tokiais triušeliais padėdavo nebent estetiška puota prie šviežiai paskerstos aukos.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]-Kaip jau sakiau, manęs pasiges. Blogas oras negąsdina, tad vos tik žaizda apgis, aš dingstu, supratai? Negali manęs čia laikyti.
Akys laidė žaibus. Puiki vaidyba, nepaisant greito širdies plakimo. Jis privalėjo atrodyti drąsus ir tiksliai žinantis, ko nori. Bijojo, jog priešingu atveju išties niekada iš čia neišeis. Nė neįtarė jog tas sprendimas už jį jau buvo priimtas.
-Nejaugi? Galbūt tuomet tu gali būti naudingesnis, ne vien žaizdų sukūrimui ir siūvimui. - siurbtelėjo arbatos vėl. - Kodėl tau tai rūpi? Juk jau sakiau, kad po poros valandų dingsiu.
Adrian, tarsi pabrėždamas savo žodžius, pasiėmė hoodie ir jį apsivilko. Sekundėlei buvo sustojęs, mat tarpumentį vis dar maudė.

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Atšlijo nuo durų ir priėjo prie bernelio, kuris it užsikirtusi plokštelė kartojo tuos pačius žodžius, tik kitaip sudėliotus. Tai po truputi ėmė erzinti.
Pasilenkė prie jaunuolio, kad būtų vienodame akių lygyje.
- Man nerūpi, kad kas nors tavęs pasiges, verčiau rūpintumeisi dėl savo gyvasties, - šaltai pratarė, tai neturėjo taip skambėti, tačiau... dabar galėjo pasirodyti, kad grasina.
Jis norėjo sutarti su šiuo mielu triušeliu, bet...
- Mažytė padėka... atsakyti į paprastus klausimus, - pabandė švelniau kalbėti, palenkti berniuką į savo pusę, parodyti, kad nėra pabaisa, kad yra geras.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Adrianas įsitempė, vos tik vampyras pasitraukė iš savo vietos. Rodos, sekundėlei net pamiršo kvėpuoti. Nejučiomis pravėrė savo lūpas, kai tamsiaplaukis atsidūrė taip arti jo. Vos tik šis prakalbo, Black'as prunkštelėjo. Tai nebuvo pašaipa - greičiau ginybinė reakcija, mat tą iškart sekė akių nusukimas į spintelę. Nepaprastai įdomus baldas. Vėl tas artumas... Kodėl po galais jis taip sutrikdavo, vos tik Scourge atsidurdavo arčiau, nei per metrą?
-Turbūt niekas manęs nemokino gražių manierų. - atšovė, tačiau šįkart žymiai tyliau, vos ne šnabždomis. - Žinoma, esu labai dėkingas už sutvarkytas žaizdas, naujus rūbus, maistą... Oh. Wait. You caused it. And I'm pretty sure that the only reason for me being alive is due to my sexual relationships. Or, rather, their inexistance.
Black'ą siutino vien ta mintis jog jį gelbėjo jo nekaltybė. Ne jo jėgos, greitis, protas...bet nekaltybė. Jaučiama baimė taip nederėjo su tuo sumišimu... Adriano letena sugniaužė rankšluostį, lyg jis tvardytųsi. Pabandė nuryti gerklėj susikaupusį gniutulą, bet jis niekur nedingo.

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Nuostabu, dabar jis kalbėjo pašnabždomis, bet tai nekeitė, kad žodžių esmė vis dar buvo ta pati. Nuostabu, kantrybės lašeliai seko, turbūt dauguma pagalvotų, kad toks senas vampyras turėtų nejausti emocijų, bet dėl Cezario laimės! Jis jautė jas visas! Visas.
Išsitraukė iš kišenės telefoną. Taip, telefoną. Ne pelėdą. Surinko numerį. Kilstelėjo prie ausies.
- O sveika, Elizabeth, žinai, pameni norėjai virgin boy? Radau tau jį, atsivesk ir Armadėju, a, taip... taip... ir Klaudija, Louis, visus, bus puota šiandien įprastoje vietoje, pas mane, o audra? No worries, my new buddy, doesn‘t like his stiches,tad pamaniau, kad atleisime juos, a, aišku, gerai, - kalbėjo vaikščiodamas po kambarį, kol galiausiai padėjo ragelį.
Ir vėl pasilenkė prie berniuko. Šypsenėlė.
- Kokio karsto norėtumei? Raudono ar juodo? Mėgstamiausios gėlės? Jurginai? Rusmenės? Snaputis? Žinai, galiu prisiekti, kad tu prieš čia patekdamas pamiršai užsidėti jų vainiką, - taip, dar laikėsi, laikėsi, o ne, nebus sadistiškas.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Jis nekentė tokio bejėgiškumo jausmo. Visada rasdavo kaip išsisukti iš bet kokios situacijos. Visada. Tačiau dabar jis tarsi susitaikė su neišvengiama savo mirtimi ir tik spartino jos atėjimą. Nežinia, ko jis tikėjosi, kai vampyras kyštelėjo savo leteną į džinsų kišenę, tačiau tikrai ne telefono. Nustebusiu žvilgsniu sekė Scourge, kol jis neprakalbo. Tada vėl susiraukė, o vėliau ir kiek perbalo. Nuselbė akis į savo pirštus, gniaužiančius rankšluostį. Ką jis sau galvojo? Stipriai suspaudė lūpas į ploną liniją. Širdis vėl spurdėjo, trankydamasi į jo ribcage. Ir vėl jis šalia... Toks įžūlus ir apsipatenkinęs... Adrian pakėlė savo akis į vampyrą. Susiraukęs, paraudęs, išsigandęs, išvargęs...

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Tylėdamas žvelgė į mirtingojo akis. Galbūt... galbūt kiek pernelyg įsiaudrino. Tai tebuvo jaunas paaugliukas, nukraujavęs, pavargęs, nekalbus ir išsigandęs. Na juk... Jie visi yra įžūlus, o ypač kai nori miego.
- ...Turbūt tavęs nepaguos ta mintis, kad jie turbūt žinojo... kad ateiti nereikės? – kilstelėjo antakį, Cezari, jautėsi it auklėdamas vaiką ir ką tik pagrasinęs atiduosiantis jį piktoms dėdėms ir tetoms. ...Būtent taip ir padarė.
Neperspėjęs kilstelėjo Triušelį nuo taburetės, paėmė su pirštais likusius, nepanaudotus drabužius ir išėjo su nešuliu iš kambario.

» Joanos kambarys

Vonios kambarys

Vonios kambarys

Similar topics

Similar topics