Laikrodžio salė

Laikrodžio salė

Štai ir svarbiausia vieta visame bokšte. Čia ir randamas, tas didingas laikrodis, pro kurį galima apžiūrėti ir kas dedasi bokšto kiemelyje, ir Hogvartso apylinkėse. Be viso to, kažkas čia atsigudrino atitempti keletą raudonų fotelių, kad prieblandoje būtų smagu pasisėdėti...

Nathan jau nežinia kiek laiko bastėsi po visą mokyklą ieškodamas privatesnio kampelio. Juk visur nuolatos buvo pilna žmonių. Bibliotekos, bendrieji kambariai, net maži slaptesni kambarėliai - visi buvo okupuoti kažkokiems slaptiems susitikimams ar aistringesnėms veikloms. Galų gale net vaikinų miegamasis retai kada buvo tuščias ir, jei jau pavykdavo rasti jį tokį, rizika, kad po kelių minučių kažkas pasirodys, buvo žymiai per didelė. Dar per pietus išsilaisvinęs nuo savo mokyklinės uniformos, jaunuolis skenavo kiekvieną aukštą skersai ir išilgai. Kelis kartus jis jau buvo sudrausmintas, kad kiša savo nosį, kur "pirmakursiui nepridera. Tch... Tarsi tai man kliudytų. Kvaileliai nesupranta taip tik dar labiau skatinantys mano susiomėjimą."
Pagaliau pasiekęs trečiąjį aukštą, vaikinas užkibo už anksčiau nepastebėto praėjimo. Kelias sekundęs dairydamasis jis nepamatė nė vienos gyvos link ten judančios sielos, tad mintyse suskubo apsidžiaugti. Kildamas laiptais aukštyn ir ilgainiui įžengęs į šią patalpą, Nathan lengviau atsikvėpė, nepamatydamas čia nieko kito. Raudoni foteliai bylojo, jog kažkas čia, vis dėlto, atklysta, tačiau Black'as vylėsi, jog šiandiena nebus ta diena. Kelis kartus ratais apėjęs kambarį ir porą minutėlių bukai paspoksojęs pro laikrodžio langą, vaikinas krestelėjo ant vieno iš fotelių. Iš už švarko skverno jis išsitraukė gan senai atrodančią juodą knygą. Stori viršeliai neatskleidė jokio pavadinimo i viduje ant gelsvo popieraus pripaišytos keverzonės ir rašliavos kalbėjo apie kažkieno rankraštį. Nathan, užmiršęs visas manieras, įsitaisė skersai fotelio, greičiau ant jo atsiguldamas, nei deramai sedėdamas. Abiem rankomis laikydamas skaitalą jis kartais iš buko įpročio pabarbendavo į kietą viršelį, vos tik mintys pradėdavo keliauti kur kitur, taip nesąmoningai sau primindamas, ko čia atėjo.

Kaukšt. Kaukšt. Kaukšt. Labai akivaizdus ir banalus batelių kaukšėjimas skelbė apie Fridos pasirodymą. Tai neatsiejamas moters atributas, įtakotas žemesnio ūgio. Aukšta visuomeninė pozicija tiesiog reikalavo ir asmenybės aukštumo, kompensuojamo būtent šiuo eiliniu įprastu moterišku atributu... Direktorė buvo be savo mantijos - tik ką grįžo iš Ministerijos visai subjurusia nuotaika. Vilkėdama tą pačią subtilią oficialią suknelę, ji ėjo gan greitai ilgais pilies koridoriais. Kojos pačios ją nešė į tą ramų ir tykų laikrodžio bokštą, kur monotoniškas tiksėjimas leido susikaupti ir sudėlioti savo mintis. Jos žvilgsnis buvo nukreiptas tiesiai priešais ją, tik atrodė mintys klaidžiojo kur kas toliau nuo pilies. Atmintyje, kaip filmas kilo įvairūs prisiminimai. Kaip visada stigo laiko ir kantrybės, o rytoj jos laukė nepakeliamai sunki diena teisme. Atsiduso. Šimtas vienas darbas ir eilinė bemiegė naktis švietė beveik taip pat ryškiai, kaip mėnulis už aukštų pilies langų.
Koridoriuose tvyrojo maloni tyla, nei vieno mokinio nepasitaikė jos akiratyje. Puiku... tikrai nenorėčiau prigauti kokių nedorėlių... neturiu laiko tokioms terlionėms... per anksti nudžiugo ji mintyse vis labiau artėdama prie laikrodžio bokšto. Energingai lipo laiptais aukštyn, tuo tarpu mintyse pedantiškai dėliodama visus argumentus būsimai bylai. Tai buvo vos ne mažas Fridos ritualas - ruoštis Vizengamoto byloms laikrodžio bokšte, su monotonišku tiksėjimu fone. Tarsi laikrodžio skleidžiamas ritmas diktuotų ramybę, susikaupimą ir šaltą mąstymą. Moteris beveik nekantravo atsirasti toje jaukioje bokšto salėje ir greičiau baigti bent vieną darbelį iš savo sąrašo.
Nieko nelaukusi, Frida drąsiai žengė vidun tik tam, kad sustingtų pastebėjusi čia sėdinčią personą. Mokinys... piktai suurzgė mintyse. Žinoma, dabar jau buvo per vėlu apsisukti ir dingti. Akivaizdu, kad jos pasirodymas neliko nepastebėtas, tad atrodytų kvailai, jei tiesiog dingtų iš čia. Nutaisė veide tą lengvą šaltą šypsenėlę ir priėjusi atsisėdo į laisvą fotelį priešais vaikiną. Žalia emblema bylojo jį esant iš Klastūnyno. Puiku... tik to man ir betrūko... kažkokio išpuikusio... velniai griebtų... keikėsi mintyse, bet veide išliko tokia pat rami. Reikėjo sugalvoti, kaip greitai jo atsikratyti iš čia. ČIA mano vieta... įsakmiai sakė savo žvilgsniu.
-Labas vakaras. Ką veikiate taip vėlai ne savo koledže?- užmetė standartinį klausimėlį. Mokinys yra mokinys, kad ir koks suaugęs be atrodytų. Priedo, dar vienas aziatas, kas nemaloniai priminė apie Uedą. Pilyje iš ties priviso tų... nevalingai kilo mintis moters galvoje nužiūrint šį klastuolį.

Šaižus aukštakulnių kaukšėjimas privertė vaikiną nenoromis pakelti akis nuo savo knygos ir įsmeigti žvilgsnį į tamsų koridorių. Nors vis dar nieko nesimatė, jis gan nekantriai pradėjo laukti smulkios moteriškos figūros. Mokiniams išties buvo per vėlu bastytis po mokyklą, o Kičio žvilgsniai skambėdavo...kitaip. Ši moteris žingsniavo ryžtingai, be jokio susidomėjimo ar slaptumo, tiksliai žinant, ko nori. Tas garsas tiesiog dvelkė pasitikėjimu savimi ir ilgalaikiu aukštakulnių devėtojo stažu... Kaip tik tada Nathan'ui ir dingtelėjo, kad susidurs su vienu iš personalo atstovų. "Busted..."
Ir pačiam Black'ui laikrodžio tiksėjimas buvo tarsi metronomas, diktavęs ritmą, kuriuo vaikinas turėtų skaityti, mąstyti... Tačiau dabar visiškai išsimušęs iš vėžių jis neramiai barbeno pirštais į knygos viršelį. O gaila...jam ši vieta jau buvo pradėjusi patikti.
Pamatęs moters figūrą, jaunuolis nesuskubo pakeisti savo pozos. Jis nepašoko iš vietos lankstydamasis ir atsiprašinėdamas, nors išties derėtų. Gal priešingomis aplinkybėmis būtų bent išsitiesinęs, tačiau jis buvo okupuotas kuo kitu. Mėnulio dėka net prieblandoje moters veidas buvo puikiai matomas. Būtent jis privertė Arą mintimis nukeliauti kažkur kitur. Dabar jis tarsi skęstantysis bandėsi graibstytis šiaudo, tarp skirtingų prisiminimų, iš kurių tikrai ne visi buvo jo. Nemirksėdamas, jis sekė moterį akimis, iki kol ji atsidūrė fotelyje priešais jį. Nuožmus nepažįstamosios žvilgsnis pagaliau privertė vaikiną atsisėsti tiesiai, taip tik dar labiau įsipatoginant savo vietoje. Buvo akivaizdu, kad jis neketina judintis.
-Laba vakara, - saldžiai pratarė nusišypsodamas.
Moteris akivaizdžiai žaidė žaidimus, slėpdama tikrąsias savo emocijas, o tai tik skatino Nathano susidomėjimą ja. Jis jos, rodos, niekada nematė ir, vis dėlto, ji atrodė skausmingai pažįstama.
-Mokausi, - tarstelėjo nė kiek nemeluodamas. - Mielai tą daryčiau savo koledže, jei ten būtų bent kiek įmanoma...susikaupti.
Jo veide taip pat švietė maloni šypsena, tačiau buvo akivaidu, kad liežuvis taip ir norėjo apsiversti kažką leptelti. Vis dėlto, manierų, net padarius tokį prastą pirmąjį įspūdį, juk nereikėjo pamiršti.

Fridos veidas buvo akivaizdžiai not impressed (nesužavėtas). Taip vos vos pakreipė galvą nenukreipdama žvilgsnio nuo vaikio akių. Beveik gręždama jį kiaurai savo žvilgsniu. Net nemirksėjo, kaip buvo įpratusi su tokiais įtartinais pašnekovais. Na, arba bent jau pirmą kartą matomais asmenimis. Kaip kempinė gėrė visą matomą informaciją. Aziatas. Aukštas. Jaunas, bet ne per daug. Ir ne per senas. Manęs nepažįsta, tad pirmakursis. Šyptelėjo. Vaikis dar nežino ant ko užsirovė. Kaip linksma! Pagalvojo beveik nesiklausydama jo lėkštų pasiteisinimų. Ramaus mokslo juk vaikis galėjo ieškoti pirmiausia Bibliotekoje iš visų vietų. Ką jau kalbėti apie tuščias klases ar mokinių bendrąjį kambarį. Akivaizdu, kad jis ieškojo vienumos. Tarsi kokia psichologė narpliojo su įsivaizduojamu skalpeliu savo auką. Kita vertus, gal šiaip užsidaręs vaikinas? Tebūnie. Gailestingoji Frida. Galiausiai apsisprendė moteris nebūti tokia jau pikta ir iškart netrenkti per nosį. Vaikis nors ir keistas, bet mandagus. Blogo lyg ir nieko nedarė. Knygos skaitymą ir šiaip mokymasi Frida vis dėl to labai vertino.
-Hmm, kokia jūsų pavardė?- paklausė dar vieno visiškai suprantamo klausimo. Tuo pačiu ištiesė delną taip nebyliai, bet labai akivaizdžiai prašydama paduoti knygą. Mokytojavimas verčia iš pirmo žvilgsnio abejoti mokiniais. Gal ten visai ne vadovėlis, kaip ne kartą jau yra buvę? Vaikis dar turi puikų šansą pakliūti į direktorės nemalonę. Kitą savo ranką Frida vis dar laikė ant fotelio ranktūrio. Sėdėjo ji išsitiesusi, tarsi būtu įsitempusi, kaip styga, nors tai buvo jai viso labo labai natūrali poza. Būtent tas natūralumas ir jautėsi visoje Fridos povyzoje. Padėties šeimininkė, štai kokią žinutę siuntė visa jos aura.

Įtartinas... Tokį apibūdinimą Nathan būtų priėmęs kaip komplimentą. Jis visuomet būdavo vieno arba kito ultimatumo kraštuose - niekuomet per viduriuką. Tie, kurie sutikdavo jį, kai jis kažko trokšdavo, mėgaudavosi maloniais žodeliais ir gestais, gaudami paragauti saldaus ir lipšnaus Aro...tačiau tai nutikdavo retai. Dažniau jis būdavo neutralus, savotiškai abejingas... Ir net tokiais atvejais atrodydavo kaip didžiausia nepatenkinta diva. Vis dėlto, dažniausiai jis būdavo žiaurus ir sadistiškas. Šaltas porcelianinis fasadas, kurį, rodos, devėjo dauguma Black'ą supusių asmenų, retai kada įskildavo. Tam reikėdavo didelių provokacijų.
Pavardė. "Prasideda..." Kambaryje gal kiek per ilgai įsistovėjo tyla. Meluoti prasmės nebuvo, tačiau reikėjo apgalvoti savo sekančius žingsnius. Žinios apie jo šeimą buvo dviejų rūšių: Julian Black, mokytojas šioje pačioje mokykloje, arba Gabriel Black, jo tėvas. Angeliškas vardas toli gražu netiko tam vyrui, tačiau tame slypinti ironija buvo savotiškai žavinga. Vaikinui beliko viltis, kad moteris težino apie Juli.
-Black. Nathan Aras Black. - prisistatė saldžiai nusišypsodamas. -Malonu susipažinti.
Susigrūdęs knygą į švarko atlapą, vaikinas ištiesė savo ranką moteriai, švelniai spusteldamas jos delną. Sumanė apsimesti būtent taip supratęs jos gestą. Jaunuolis turėjo pripažinti - ji tikrai neatrodė kaip smulkutė, savimi abejojanti moteris. Kvepėjo aukštomis pareigomis ir svarba, bet vis dėlto... Slypėjo dar kažkas. Dar kažkas, ko vaikinui niekaip nepavyko užčiuopti. Liaunas liemuo, ryškios akys... Jis net pats stebėjosi tuo, kur krypo jo akys, tačiau kitaip ir nebuvo įmanoma, gyvenant kitų žmonių prisiminimais.

Black. Julian Black. Gregory Black. Matilda Black.... Galvoje, kaip uraganas kilo ilgas sąrašas įvairiausių žmonių su panašia pavarde. Baisiai jau populiari buvo, tik Fridai per daug nerūpėjo ta vaikio šeima, kad iš ties nuoširdžiai stengtųsi sujungti jį su kokia pažįstama ar šiaip žinoma šeima. Veidas tiesa atrodė matytas, bet tai viso labo dar viena mokytojiška liga, kai visų mokinių veidai ilgainiui maišosi. Atsiduso. Ne kvailas... beveik nudžiugo ji mintyse, kai šis paslėpė knygą. Frida pateisindama savo keistą reputaciją nusprendė neužsispirti ir dovanoti šitą "roundą" vaikiui už tai, kad taip išsisuko. Turėkis tą savo knygą.. pagalvojo su šypsenėle veide. Tik nuo rankų prisilietimo jai visai netikėtai pasidarė kažkaip šlykštu. Į galvą nenoromis lindo Damon veidas su Joana. Mintyse net nusipurtė. Brrr... dabar net spausti rankų negaliu, kai prisimenu tą ištvirkelį... ir tu sugalvok man prasidėti su mokine... pasipiktinusios mintys kilo galvoje, kai jos ranka vikriai buvo grąžinta atgal ant ranktūrio. Moteris kol kas visai nenutuokė, kad ne dėl pastarųjų įvykių ją šiurpas ima nuo šito klastuolio paprasto rankos paspaudimo.
Keista, jog įvairūs ženklai apšviesti skirtingos šviesos gali būti interpretuojami visai kitaip. Dabar vat atrodytu prieš Fridą sėdėjo banalus, kuklus ir šaltokas klastuolis. Tipiškai pasinėręs į vienatvę ir dar balai žino kokias paaugliškas nesąmones. Gal jis tiesiog gotas? sarkastiškai nusijuokė mintyse, nes visų tų populiarių grupuočių ir stilių beveik nepripažino. Žinoma, vaikai išlieka vaikais ir visiem reikia kartais išsišokti ir paeksperimentuoti.
-Malonu,- atsakė toliau nenuleisdama akių. Žinoma, taip lengvai dar nepaleis vaikinuko. Ką čia, dar pakalbins, gal taip kad nors ir prakalbins, pralauš tuos ledus. Beveik užsibrėžė tikslą.
-Nesu tavęs mačiusi pamokose, tad spėju esi pirmame kurse dar?- kalbėjo ramiu, bet palyginti draugišku tonu. Ne tokia ir baisi buvo ji, kai su ja bendraujama geruoju.

Vaikinas atsargiu žvilgsniu stebėjo moterį, vos tik paminėjo jai savo pavardę. Matė, jog jos mintyse sukosi kažkoks procesas, tačiau, regis, jis neatnešė jam jokių blogų žinių. Dėkui dievui tokioms neišskirtinoms pavardėms...šiandien jis galės išlikti ramus. Atsitiesęs fotelyje jis toliau nuodugniai skenavo priešininkę. Ji, rodos, neskubėjo jo varyti atgal į koledžą, o ir pats Nathan nesipriešino tokiam naktiniam pašnekusiui. Vis dėlto, tai vyko su patyrusia varžove, o ne su kitais, ką tik su puberty susidūrusiais nupiepėliais. Ir kur dar tas faktas, kad ji taip skausmingai vaikinui kažką priminė.
-Deja turiu su Jumis sutikti, - atsidūsėjo akivaizdžiai apgailestaudamas dėl savo statuso. - Nesupraskite neteisingai - džiaugiuosi turėdamas progą čia mokytis. Tačiau ne visada randu bendrą kalbą su bendrakursiais.
Nathan kalbėjo taip, tarsi santykiai su mokiniais būtų didžiausia jo problema. Anaiptol. Taip jis slapta ieškojo pasiteisinimo savo tokiam atsiskyrimui, o ir kartu nenorėjo pripažinti kitų priežasčių. Vaikinas troško sužinoti viską iškart. Mokytis jam patiko, tačiau ne taip. Jis troško išmokti vieną, tada iškart kitą dalyką. Švaistyti laiką pertraukoms, laisvoms valandėlėms ar kitiems menkniekiams jis nematė prasmės. Kita vertus, laikytis griežto rėžimo jam taip pat ne visuomet pasisekdavo. Jaunuolis nekantravo įgyti naujų žinių, tačiau ne visas jas čia mokino. Taigi reikėjo megzti ryšius, tarsi voro tinklą, laukiant, kol į juos įklius žmogus su naudinga informacija. Mintyse vaikinas nejučiomis nusijuokė... Jis jau net mąsto kaip jo tėvas, kad ir kaip to vengė.

Nathan mandagumas buvo iš ties pagirtinas. Beveik tokiame pačiame lygyje, kaip Gray bernioko. Gal būsimes prefektas? hmm. Štai Frida toliau vertino ramųjį pašnekovą. Pati visai nesistengė jį perprasti, oj ne. Tai natūralus instinktas ypač sutikus naują mokinį. Tarsi ji bandytų įvertinti kiek problemų ateityje sulauks iš jo. Štai žiojosi užduoti dar vieną klausimą, bet jos dėmesį patraukė pro langą įskridusi pelėda, kuri Fridai ant kelių numetė užantspauduotą laišką. Rimtas reikalas. Bet pats paukštis nieko nelaukęs taip ir pradingo.
Paėmusi laišką į rankas, užsimetė koją ant kojos, taip damiškai. Užmetus vieną žvilgsnį į gautą laišką akivaizdu iš kur jis. Tik be lazdelės antspaudo nuimti nepavyks. Speciali apsauga norint, kad laiškas pasiektų tik gavėją. Pažiūrėjus dabar į Fridą kiltų labai natūralus klausimas - kur gi jos lazdelė? Nei apsiausto nėra, nei atrodo kišenių, jokios rankinės, rankovės taip pat trumpos. Moteris atsiduso, kvaili reikalai, net laikrodžio bokšte pasiekia. Such a drag.. nepatenkintai mintyse sumurmėjo. Laišką laikydama kairėje rankoje, savo laisvąja dešine perbraukė per kairiąja nuo pat riešo iki alkūnės. Atrodytu tarsi iš odos beveik kaip į vandens paviršių pakilo jos lazdelė! Tai buvo itin Fridos pamėgta lazdelės slėpimo ir tiesiog laikymo vieta. Kur gali būti saugiau, nei savo pačios kūne? Nieko nelaukusi, ji su lazdelės galu nuėmė antspaudą ir greitai permetė akimis viduje buvusį raštelį. Tai buvo vos pora paskrebentų eilučių. Staiga, su paskutiniu perskaitytu žodžiu raštelis užsiliepsnojo virsdamas į pelenus moters rankose. Frida šyptelėjo.
-Reikalai,- vienu žodžiu paaiškino gražindama savo lazdelę į vietą. Dėmesys taip pat sugrįžo ties vaikinu. Taip atrodytu šiurkščiai nutrauktas jų pokalbis turėjo vėl įgauti pagreitį.
-Tai gi, sakote bendros kalbos nerandate? O kaip su kitų koledžų moksleiviais?- gan smalsiai paklausė ji žiūrėdama tiesiai į Nathan akis.

Mandagumas lyg ir buvo neatsiejama jo charakterio dalis. Jau seniai suprato, kad juo galima kartais pasiekti daug daugiau, nei brutalumu. Nors paskutinysis būdas ir buvo labiau prie širdies, tam dabar prasmės nebuvo. Moteris atrodė pozityvi, gal net naudinga, taigi kam gadinti neblogą pažinties pradžią.
Kai trumpą jų pokalbį pertraukė ką tik įskridusi pelėda, Nathan lengvai atsiduso, atsitiesdamas fotelyje. Vaikinas neslėpė susidomėjimo laiško turiniu, nors ir žinojo nieko neišgausiąs. Natūralus domėjimasis buvo viena iš nedaugelio nuoširdžių žmogiškų emocijų, likusių jame. Visas kitas jaunuolis sėkmingai imituodavo.
Moteriai sukrutus, Black'as nusuko savo žvilgsnį į ją, o tiksliau apnuogintą jos ranką. Vaikino nuostabai pasirodė lazdėlė, privertusi jį kiek kilstelti antakius. Staiga Nathan'o kaktoje pasirodė prakaito lašelis. Prieblandoje jis nebuvo toks ir akivaizdus, o ir užkritę plaukai greitai jį sugėrė. Tai, kad nepažįstamoji buvo susidomėjusi tuo rašteliu taip pat gelbėjo. Prieš akis mintyse staiga iškilo tas pats vaizdas, reginys, kaip jauna dama lygiai tai pat išsitraukia savo burtų lazdelę. Tačiau jos veidas... Jis niekaip negalėjo jo pamatyti už užkritusių jos plaukų. Ir nugara... Ji visa nusėta užgyti nespėjusiomis žaizdomis. Staiga ant jos peties atsidūrė kažkieno ranka. Ne Aro, tačiau būtent to žmogaus akimis jis dabar viską regėjo. Laibi pirštai, įsikirtę į jos petį, ir pašauktas jos vardas privertė merginą atsisukti.
Realybėje išgirstas žodelytis privertė sugrįžti. Nathan skubiai nustatė nerūpestingą miną, nors ant liežuvio galo taip ir liko sustingęs vienas žodelytis.
-Problema ne koledžuose. Greičiau amžiuje ar tiesiog brandoje. Neteigiu esąs už juos brandesnis, tiesiog... Tam tikrais klausimais jaučiu turintis daugiau patirties. O juk niekam neįdomu su tokia nuobodyla, kuris 'žino kaip geriau'.
Nathan tyliai nusijuokė, tarsi pats patraukdamas save per dantį. Buvo sunku neiškoneveikti tų stuobrių, tačiau juk jis puikiai mokėjo vaidinti. Vaikinas visada daug mieliau bendravo su vyresnio amžiaus žmonėmis, nei bendraamžiais. Su pastaraisiais jis niekuomet nerasdavo bendros kalbos, priešingai - kartais juos net baugindavo.

Pakėlusi žvilgsnį į savo pašnekovą, Frida pastebėjo kiek išplėstas jo akis, kaip kokio pelėdžiuko. Ne pirmą kartą matoma reakcija, kai taip pasiima savo lazdelę ypač mokinių tarpe. Vangiai šyptelėjo, bet daugiau neaiškino kaip ten kas vyksta. Jei jau norės, teiksis pats paklausti. Bailus Nathan kol kas moteriai nepasirodė. Žinoma, sunku buvo įspėti azietiško gymio veido išraiškas. Tarsi šie žmonės būtų gimę būtent rimtoms, neutralioms emocijoms.
-Amžius sakote? Tai kiek jums metų?- toliau kamantinėjo Frida vaikinuką. Beveik, kaip tardyme pešdama žodis po žodžio. Fone toliau skambėjo monotoniškas tiksėjimas iš vienos pusės raminantis, o iš kitos nežinia kodėl keliantis beveik apčiuopiamą įtampą. Nusprendusi prasiblaškyti, ji atsistojo ir priėjo prie ciferblatinio lango. Už pastarojo matėsi keli tolimi žiburiai, bet atrodytu viskas skendėjo itin ramioje palaimoje. Laikrodžio dūžiai ėmė mušti venuoliktą valandą vakaro.
-Hm, manau jums tikrai būtų metas keliauti į koledžą, ponaiti Black. Nenorėčiau, kad per pašnekesius patektumėte į Ūkvedžio nemalonę,- tarstelėjo vis dar neatsisukdama į Nathan.

Nathan'ą labiau gąsdino ne tai, kaip moteris tą lazdelę išsiėmė, o tai, ką tas gestas jam priminė. Vardas, kurį girdėjo... Ar jis jos? Juk ji neprisistatė... Vaikino mintys neramiai bėgiojo, versdamos jo širdį tankiau plakti, net jei jo veidas ir išliko ramus.
-Aštuoniolika. Tai nėra tokia didelė kliūtis, turint omeny tai, kad mūsų kartoje daugėja panašaus amžiaus pirmakursių... Tiesiog aš baigiau žiobarų mokyklą prieš šią. Taigi lyg ir žinau, kaip elgtis, ką daryti... Kai kuriems to stinga. - Aras atsidūsėjo, žvilgsniu sekdamas direktorę.
Jai pakilus ir nukeliavus link ciferblato, vaikinas pasinaudojo proga apsidairyti, kad galėtų įsitikinti, jog čia daugiau nieko nėra. Ir bukam buvo aišku, kad jos jaunystės savomis akimis regėti vaikinas negalėjo. "Tėvas..."
-O jis išties rūstus, - tyliai nusijuokė, išsiduodamas, kad jau teko su juo susidurti.
Vis dėlto, noras atsikratyti visų teatrališkumų buvo per daug didelis. Rizikuoti nebuvo labai protinga. Juk jau ryt jį galėjo išsiųsti pirmu traukiniu namo... Tačiau dėl to būtų kaltas jo tėvas, o ne jis pats. Vaikinas tikrai nenorėjo atsidurti to vyro galvoje.
-Manau dar minutėlei pasiliksiu, ponia Marla. - pratarė atsistodamas ir pasitvarkydamas savo švarko atlapus, kurie buvo spėję pakilti, nuo tos patogios pozos fotely.

-Aštuoniolika...- beveik negirdimai sumurmėjo Frida, kaip aidas atkartodama vaikino pasakymą. Nenoromis prieš akis iškilo ir jos pačios jaunystė. Metai, kai tapo suaugusi nebuvo jau tokie blogi. Priešingai, tai buvo visų blogumų pabaiga ir naujo gyvenimo pradžia. Atmintyje vėl iškilo nesenai prisiminta Bogotos istorija. Moteris negalėjo nešyptelėti prisiminusi Ashton ir nuotykius su juo. Tuo labiau, visai neseniai įvykusius nuotykius... Įdomu ką dabar veikia jis... ne! ir ką aš sau mąstau.. pasipiktino akimirksniu moteris gražindama visą dėmesį atgal į realybę, tam kad išgirstų tylų Nathan juoką. Keista, kad jam problemų kyla. Neatrodo koks atžarus berniokas. Gal per daug žalias dar? kilo pirmoji mintis aprišanti visus pamąstymus ir išvadas apie klastuolį.
Išgirdusi, jog Nathan stojasi, Frida ir pati nusprendė atsisukti, tik ties puse veiksmo sustingo. Būtų gal net ir krūptelėjusi ar ant žemės nukritusi, tik kol kas negalėjo patikėti, ką ką tik išgirdo savo ausimis. Lėtai pasuko galvą vaikino link su blankia šypsenėle, kol kas dar buvo lengva išlikti ramiai. Tiesa, savo žvilgsnį beveik įkalė į Nathan akis.
-Atleisk, neišgirdau, ką pasakėte, ponaiti Black?- perklausė ji vaikiną. Šaltakraujiškas tikslumas kiekvieno galimo judesio ir veiksmo atsirado moters galvoje. Viskas aplinkui vyko beveik sulėtintai, net kvėpavimas ir tas beveik liko užgniaužtas įtemptoje Fridos krūtinėje. Ant sprando atsirado šaltas siaubo iššauktas prakaitas. Tikiuosi... man pasigirdo.. turėjo pasigirsti nenustygo chaotiškos mintys jos galvoje IŠ KUR JIS galėjo žinoti.. Viskas atrodė itin nelogiška. Kaip Frida nekentė, kai kažkas buvo nelogiška. Atrodytu, kaip tyčia jos praeitis šiomis dienomis stengėsi įkyriai išlįsti į paviršių. CHA! tegul tik pabando... mintyse beveik isterikavo moteris nemirksinčiu žvilgsniu.

Vaikinas jau buvo pavargęs girdėti, kad viskas jam dar prieš akis. Tokio tipo, kaip jis, magai ilgai negyvendavo. Tai buvo susiję su pasirenkamomis profesijomis ar elementariu gebėjimu atsirasti netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Tiesą pasakius, jis jau kurį laiką stebėjosi, kaip tiek daug jo giminės burtininkų dar buvo gyvi, kai gan daugelis jų buvo pasirinkę ne kokį kelią.
Vėlei išgirdęs savo amžių, Nathan caktelėjo liežuviu tyliai atsidūsėdamas. Juk buvo ne vienas ir ne du už jį vyresni padarai jo kurse, kaip kad ir tas kitas gyvačių atstovas, kurį buvo regėjęs pamokose. Tačiau vaikinas vis tiek gan egoistiškai dažnai jausdavosi visam tam per daug subrendęs. Pabaigęs mokyklą jis tikrai nesitikėjo vėl taip greitai būti įgrūstas į kitą, bet motinos baimės darė savo. "Kuo tu toliau nuo to vyro, tuo tau geriau." Nors ir pavartė savo akis Aras tąkart mamai tariant tuos žodžius, pats giliai žinojo, jog ji neklysta. Užteko to vyro kompanijoje praleisti vos porą savaičių per metus ir štai - jis jau Klastūnyne. O kur karjera keliauja po to?
Pajutęs aršų moters žvilgsnį Nathan sučiaupė savo lūpas, nuspręsdamas atsargiai rinkti savo žodžius. Na taip, ji neprisistatė... Tačiau ar ji išties tą prisimintų? Gal jis jau buvo girdėjęs kažką apie ją kalbant ir įspėjo vardą? Vaikinas net nenutuokė, kiek laiko tas vardas jau nebuvo vartotas.
-Norėjau dar minutėlei pasilikti, - pratarė gan švelniai, bet įtariu žvilgsniu skenavo moters veidą. - Nebent mano kompanija jums tokia atgrasi...
Linktelėjęs galvą ant šono jis toliau įdėmiai stebėjo keistai įsitempusią nepažįstamąją.
-Be to, bendrabučio miegamasis dabar ir taip pilnas kompanijos, net norėdamas nesudėčiau bluosto. - tarstelėjo tarsi ieškotų preteksto pasilikti, nors visu kailiu juto, kad taip lengvai nebebus paleistas.

Vaikino delsimas suteikė Fridai pakankamai laiko pedantiškai sudėlioti mintis ir net fiziškai nurimti. Tarsi ji turėtų čia kažkokio vaiko baimintis? Bet kada gali jam praplauti smegenis ir niekas nieko net nepastebės. Štai taip jos veide išliko ta rami šypsenėlė atidirbta jau daugelį metų bendraujant su įvairiais ministerijos šulais. Vaidino šį vaidmenį jau daugiau nei dešimt metų, tad kažkokiam piemeniui tikrai neleis užbaigti jos spektaklio. O gal ir pasikarščiavau... kilo ir tokia mintis. Mat iš nuovargio jau galėjo ir tokie dalykai vaidentis. Visa senoji istorija Ashton dėka visai nesenai buvo atgaivinta jos galvelėje. Thank you very much.. piktai padėkojo ministrui jau normaliu lėtu žingsniu eidama atgal prie krėslo.
Nathan pasirodo buvo jos ūgio ar net kelis centimetrus aukštesnis. Jų akys, tiesa, buvo tame pačiame lygyje, kas pasąmoniškai truputėli baugino. Kodėl man jo veidas atrodo toks matytas? Įkirus jausmas nedavė ramybės Fridai. Tas veidelis vaikino iš ties atrodė labai matytas, ypač dabar, kai buvo geriau apšviestas mėnulio pilnaties. Garsiai tokios mintys akivaizdu, kad nebuvo išsakytos. Nathan toli gražu nėra vertas tokių pokalbių ar tiesiog direktorės perdėto dėmesio.
-Na kaip norite, man jūs netrukdote, ponaiti Black,- tarstelėjo atsisėsdama atgal į savo krėslą. Rankas nuleido ant abiejų ranktūrių, tarsi jos ten būtų pririštos, o kojas sumetė gracingai viena ant kitos. Damiškos manieros buvo tarsi moters antroji prigimtis. Bet vos atsisėdus, ji suprato, kad tai buvo šiokia tokia klaida. Dabar, žiūrint iš žemiau, vaikinas apimtas šešėlių atrodė kažkuo grėsmingas. Vėl gi, grėsmingai pažįstamas.
-Ar jūsų tėvai mokėsi Hogvartse?- pasmalsavo ji. Tai buvo vienintelis logiškas paaiškinimas to pažįstamo jausmo. Gal bus mačiusi juos kaip mokinius, ar mačiusi jų nuotraukas, gal net portretus. Dabar knietėjo sužinoti iš kur gi kyla to pažįstamo jausmo šaknys. Ir vis tiek, klausimas per daug nekrito į akis. Atrodė gan natūralus, kaip iš direktorės pusės. Ne kartą, ne vieno mokinio yra to klaususi. Jei jau vaikis nori linkt - puiku! Pratęsime pokalbį... Kažkodėl, viduje pakilo azartinis jausmas.

Ah, kad viskas išties būtų buvę taip paprasta. Nathano smegenėlės jau tiek kartų buvo tvarkytos ir pertvarkytos, kad vaikinas jau pats nebežinojo, kas iš jo prisiminimų yra tiesa, o kas ne. Visą kontrolę jo galvoje turėjo tik Gabrielis. Vyras kiekvieną kartą jiems susitikus išnaršydavo atskiras jo smegenų kerteles, kol vėlei viską sustatydavo taip, kaip tiko jam pačiam. Būtent todėl Nath taip troško išmokti leglimencijos ir oklumantijos, vos tik sužinojo apie tuos du dalykus, tačiau kiekvieną kartą kalbai pakrypus ta linkme, tėvas visuomet susirasdavo kažkokių neatidėliotinų reikalų. Kaip patogu...
Vaikinas išties buvo neįprastai aukštas, ne tik kaip azijietis. Visas savo išvaizdos ypatybes jis sugebėjo pasiglemžti iš tėvo, vos porą pakeliui pagriebdamas iš motinos...tikriausiai todėl pastarasiais taip ir vertino. Tarsi jausdamas, kad jo šokoladinis žvilgsnis kelia moteriai nepatogumo jausmą, Nath akis vėlei nusuko per bokšto stiklą į naktinę aplinką. Savo užpakaliuką atrėmęs į fotelio atkaltę jis neskubėjo vėl atsisėsti, lyg dėl kažko dvejodamas.
-Kažkada...seniai, - pratarė tarsi tai būtų viena seniausių legendų šioje žemelėje. - Tačiau mokyklos laikais jie niekuo neišsiskyrė ir tuo labiau nepasižymėjo.
Jei kada ir buvo koks tos poros portretas, Nathan įsitikinęs, kad Gabrielis bus juos visus sudeginęs. Vyras nesugebėdavo žvelgti net į bendras jo ir vaikino motinos nuotraukas. Ji vis dar buvo vienintelė jo silpnybė, net po šitiek metų...net turint naują damą ir dukrą.
-Vis dėlto, esu tikras, kad jūs esate sutikusi mano tėvą, - pagaliau tarstelėjo neiškentęs, pats trokšdamas sužinoti, ką tarp Hogvartso personalo veikė moteris anksčiau besitrynusi tarp GO narių. Jis norėjo išpešti iš jos bet kokią ir visą informaciją, taip tikėdamasis kažikokių juodulių ir į savo tėvo daržą. Iki grįžimo namo ir akistatos su tuo vyru jis, vis dėlto, vylėsi iš kieno nors išmokti tų dviejų triukų, kad galėtų būti visiškai ramus dėl savo minčių ir prisiminimų. Kitaip Kalėdų proga jis iš Hogvartso nekels savo kojos niekur.

Frida išrietė antakį toliau nenuleisdama akių nuo pašnekovo, kuris jau akivaizdžiai kažką slepia. Net nesujudėjusi ji įsižiūrėjo į vaikino profilį, plaukų kupetą, stovėseną. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir normalus mokinys, bet kita vertus skaudžiai matytas. Kuo toliau žiūrėjo, tuo visi bruožai atrodė kaip senas deja vu. Net tos neutralios išraiškos, ir tos jau buvo kaip pasikartojantis filmas einantis prieš jos akis.
-Jūsų tėvą? Koks jo vardas?- jau tiesiai šviesiai paklausė Frida. Neturėjo ji nei ko bijoti ypač iš tokio šviežio klastuolio. Niekas jo nei nepasigestų, jei daugiau pamokose nepasirodytu. Kita vertus, jei iš tiesų yra pažįstama su Nathan tėvu, šis greičiausiai būtų didesnė grėsmė nei pats vaikis. Velniava.. labai jau puikią apsaugą turi šis.. nutylėjo net mintyse tą žodelį, kuriuo norėjo pavadinti vaikiną. Kol kas dar buvo per anksti daryti išvadas, bet jos pačios piršosi į galvą. Net jei kažkur klysta, yra šansas jog ji teisi. Yra šansas, jog šis vaikinas buvo tyčia pasiųstas į pilį ir jo pradingimas visai nieko neišgelbėtų. Velniava... dar kartą nusikeikė mintyse belaukdama vaikino atsakymo.
Frida visada galėjo pasiknisti savo atminties lobynuose iš tų dviejų nelemtų skausmingų metų. Nors visą laiką ir buvo veikiama vienokių ar kitokių medžiagų, turėtų prisiminti tokias ryškias personas, kaip Nathan. Tokia perspektyva moters visai neviliojo. Tik blogiausiu atveju reikės griebtis būtent šio apšepusio seno šiaudo, kurį kilnoti moteris vengė, kaip ugnies. Taip sakant, out of sith out of mind. Tai nebuvo kažkas, ką ji norėtų prisiminti, išgyventi dar kartą. Ne, tai senas ir tvirtai užverstas knygos puslapis, kuris ir links praeitimi. Kita išeitis buvo sistematiškai mintyse prisiminti kiekvieną sutiktą vyrą su pavarde Black. Dar vienas iššūkis, tik kur kas artimesnis merginos širdžiai. To ir ėmėsi jos protas nenuleisdamas budrumo. Jei jau pasirodytu, kad Nathan nėra tas kas dedasi... Reikėtų veikti greitai.

Su kažkuo leidžiant laiką buvo natūralu supanašėti. Žinoma, veido bruožai ir panašūs dalykėliai buvo įgimtas dalykas, to jau nepakeisi, tačiau kūno kalba, manieros... Visa tai buvo tai, ką dar mažas Nathan sugebėjo tarsi sausa kepinė sugerti iš tėvo elgsenos. Norėjo to ar ne, bet mažam berniukui didingi vyrai visada darydavo įtaką...ne visada gerą. Tai suvokus buvo jau per vėlu atsikratyti įpročių, o ir prasmės taip Nath nelabai matė apart tuos kelis nemalonius kartus, kai tekdavo susidurti su tėvo draugais ir klausytis jų visokių "grynas tėvas" ir panašiai. Jau senai vaikinas to nebepriėmė kaip komplimento.
-Gabrielis... Regis, taip jį visi ir pažįsta, - pratarė kiek tvirčiau sukąsdamas savo žandikaulį.
Tardamas tėvo vardą pasijuto taip, tarsi vėl būtų atvėręs jam vartus į savo pasąmonę. Tarsi vien nuo to vyriškis būtų gavęs galimybę klausytis šio pokalbio.
-Kiek pamenu jūs abu buvot susitikę per vieną iš tų susitikimų, - reikšmingai pratarė, nenorėdamas tarti ordino pavadinimo balsu, juk visos sienos turėjo ausis ir akis, net ir šios. - Tik tai įvyko išties senai. Regis Jūs pati dar buvote moksleivė..?
Nathan dūrė pirštu į tamsą su tokiu spėjimu, nors jauna dabartinės subrendusios moters išvaizda tuose prisiminimuose lyg ir bylojo apie panašias pasėkmes. Jis atrodė per daug atsipalaidavęs kaip magas, kuris ketintų kažkokia praeitimi grasinti Fridai. Vaikinas net neplanavo to daryti. Jis buvo veikiau vedamas visiško susidomėjimo ir eilinio noro kišti savo nosį ten, kur jam nepridera. O kur gi dar ta proga prisirinkti purvo, kuriuo galės apdrapstyti tėvą bene pirmą kartą savo gyvenime - juk tas vyras niekada nedelsdavo, vos tik atsirasdavo proga sumenkinti savo sūnų. Vis dėlto, vis moters fizionomija dabar atrodė pasiruošusi kontraatakai, turbūt todėl Nathan pasąmoningai ir netupdė savo subiniuko atgal į fotelį... Dėl visa ko.

-Gabrielis Black?- pakartojo Frida tarsi bandydama prisiminti, bet mintyse akimirksniu iškilo itin Nathan primenantis portretas. Vieninteliai skirtumai buvo rūbai, amžius ir kraujo lašai ant veido. Šiurpus vaizdelis atgamino su savimi ir šlykščius prisiminimus. Kur gi ji tau pamirš? Blackas buvo vienas iš geresnių Malo draugų. Nuolat su savimi atsitempdavo naujų viešnių, kurių viena už kitą buvo naivesnės. Ne kartą jis bandė ir lysti prie jos, tik (ačiū dievui?) Malo su savo žaislais nesidalino smėlio dėžėje ir taip Frida teliko nebylia bejėge stebėtoja visame tame farse.
Veidas išliko ramus, bet po oda iškilo šaltas baimės šiurpas atsiradęs su tais pačiais skaudžiais reginiais. Per tiek metų jos visas kūnas nespėjo pamiršti to ką patyrė kiekvieną dieną šaltakraujio vyro kompanijoje, jos akys nespėjo pamiršti, to ką matė vykstant tamsiuose dvarų užkampiuose... Frida nors ir iš išvaizdos rami, bet negalėjo pajudėti. Mintys lavinos sunkumu užgriuvo jos kūną, kai pagaliau toptelėjo. Juk tai Black'o sūnus.. tai reiškia... jis.. jis toks pat... nudiegė nemaloni mintis kuri privertė sulaikyti kvėpavimą. Daugelį metų jau nebuvo viena kambaryje su tokio charakterio personomis. Vengė jų nuoširdžiai, kaip ugnies, kuri bet kada gali įsiliepsnoti ir sudeginti trapius jos asmenybės likučius. Nurijo burnoje susikaupusias seiles ir keik galima natūraliai įkvėpusi nusijuokė.
-Susitikimų? Esu beveik šimtu procentų įsitikinusi, kad nesu ankščiau sutikusi niekino Gabrielio Black vardu,- pasakė su žaisminga ugnele akyse. Vaidybos rėžimas buvo įjungtas ir veikė pilnu galingumu. Vienintelė protinga strategija, ypač esant kambaryje su tokiu žmogumi, buvo viską neigti. Įrodymų nėra. Tik kyla klausimas, iš kur apie tai žino jis? Ar pats tėvas jam pasakė? Greičiausiai... nervingai išvedžiojo situaciją Frida pati savo mintyse.

-Būtent, - tarstelėjo kiek prisimerkdamas ir nuodugniai tyrinėjo moters veidą.
Nathan buvo priverstas išnaršyti tikrai ne vieną dešimtį savo tėvo prisiminimų...teko tą nutraukti, kai vaikinas pradėjo justi gyvenąs jo, o ne savo gyvenimą. Taip įsijaučiant būdavo sunku suprasti, kurios yra tavo, o kurios jo mintys, kas yra tavo ir kas yra jo realybė. Kartais tai būdavo vien edukaciniais tikslais, kai Gabrielis manydavo, jog kažką parodyti yra lengviau, nei paaiškinti. Kartais jis tiesiog norėdavo savo sūnų įbauginti...o kartais tiesiog neturėjo geresnės veiklos, nei plakti Nathano smegenis į skystą paklusnią masę.
-Keista... Nes esu šimtu procentų garantuotas, kad tas vyras yra sutikęs Jus.
Black'ui buvo sunku Gabrielį vadinti tėvu. Ilgą laiką jis užėmė vien oficialią to žodžio prasmę, nesirodydamas vaiko gyvenime iki pat paauglystės...tada jis į ją įsiveržė su trenksmu. Ir vis dėlto... Ši būtybė išties buvo ta jauna mergina iš jo prisiminimų. Jis nė kiek tuo neabejojo.
-Suprantu, kad ne viską būna malonu prisiminti...ypač kažkokių...puvėsių kompaniją, - Nathan vėlei prakalbo, kiek kilsteldamas savo antakius, akivaizdžiai pats bjaurėdamasis tais prisiminimais ir tuo metu merginą supusiais asmenimis. - Tačiau prie manęs nebūtina to gėdytis, panele Marla.
Nathan pirštų galiukais perbėgo per fotelio ranktūrį, tarsi svarstydamas, kokius žodžius pasirinkti. Kiekvienas žodelis, kiekviena jo išraiška dabar buvo atidžiai stebima.
-Mano tėvas išties...brutalus žmogus. Tas brutulamus retai kada būna būtinas...
Aras ne kartą buvo pats gerai atluptas to vyro. Nuo jo rankos kentėdavo net artimiausi žmonės. Ilgainiui vaikinas pradėjo sugerti tiek savo, tiek motinos smūgius. Jiems išsikrausčius ir pasislėpus nuo fizinių bausmių atsirado juodoji magija.
-Jis išties turi savo būdų pasiekti tai, ką nori.
Nathan lėtai iš švarko vidinės kišenės išsitraukė savo lazdelę. Jis darė tą lėtai, demonstratyviai, jog moteris suprastų, kad jis išties ne prieš ją ketina naudoti savo magiją. Panosėje sukuždėjęs kažiką lotyniškai, jis lėtai lazdele perbraukė per savo kaklą. Prasisegęs porą marškinių sagų vaikinas apnuogino savo krūtinę, atskleisdamas neįprastą žymę. Juoda rievė ėjo nuo pat jo širdies, kildama kaklu aukštyn, rodos, iki pat jo smegenų.
-Šita, turbūt, skaudėjo labiausiai, - Nathan veide švytėjo maža paniekinama šypsena.
Jis net pats nesuvokė, kodėl dabar tą rodė moteriai. Nenorėjo iš jos užuojautos...net nenorėjo su ja kažkaip susitapatinti. Tiesiog jos palankumas atrodė, mažų mažiausiai, naudingas, o ir apsimesti stipriu nuskriaustuoju nebuvo taip blogai. Tai, kas priminė juodosios magijos paliktą randą, keliavo per visą kraujagyslę, vedusią iš kraują pumpuojančio raumens iki nervų raizgalyno.

Vėl tas įkyrus tamsus žvilgsnis slinko jos veidu. Moteris toli gražu nevengė akių, o ir buvo pratusi, kad nuolat būtų dėmesio centre, stebima, vertinama, bet Nathan žvilgsnis buvo neįprastai nemalonus. Gal būtent dėl to, jog ji dabar puikiai žino, kas jis yra, kas yra jo tėvas ir ką jie sugeba. Tokie žmonės, net ir po tiek metų, net ir tokią galingą magę vis dar vertė prakaituoti. Nurijusi seiles ji jautėsi tarsi su kietu tumulu gerklėje, kuris prie visko beveik gniaužė kvapą. Atrodytu nematomos rankos ją smaugė labai iš lėto, bet nuožmiai.
Marla.. ir vėl.. ne ir tada man nepasigirdo... velniava.. pakraupo ji mintyse, tik veidas vis dar buvo apimtas palaimingo sąstingio. Ką gi ji turėtų daryti tokioje situacijoje? Galėtų ir toliau gintis, sakyti, kad tai ne jos vardas, o kokios neegzistuojančios sesers. Skaniai pasijuoktų ir paleistų vaikiną savais keliais keliauti. Gal taip viskas ir būtų susiklostę, jei ne tolimesni Nathan veiksmai. Tas dramatiškumas buvo toks teatrališkas, bet savo darbą tikrai atliko. Frida negalėjo nesulaikyti kvėpavimo stebėdama, kaip pasirodo siaubingas juodosios magijos randas. Dar kiek padvejojusi ji atsistojo ir priėjo arčiau. Lėtai, nieko nesakydama nužiūrėjo tą tiesioginę brutalumo pavyzdį. Gal vis dėl to šis vaikis ir nėra mano priešas... natūraliai kilo tokia mintis Fridos galvoje.
Tiesa, ji nežinojo ką ir atsakyti į tai. Guosti nesiruošė, nors Nathan beveik ir galėtų jai tikti į sūnus. Moteriškas instinktas tik ir stūmė apkabinti jį visai nieko nesakius. Kita, dominuojanti, moters pusė tik supratingai atsiduso. Taip ji ir nusisuko priversdama save nukreipti žvilgsnį nuo to šiurpaus vaizdelio. Atrodytu matė ji daug visko, bet žiaurumai ant dar visai vaikų.. Tai peržengia visas ribas. Gal todėl ji ir buvo direktorė, kad saugotu jaunąsias atžalas, mokytu juos, kaip apsiginti...
Žinoma, dabar ji stovėjo į Nathan nugara, tad jis tikriausiai net nematė, kaip jos veide atsirado karti šypsenėlė. Ji tik jautė vaikino žvilgsnį, beveik ir kvėpavimą jautė, stovėjo ne taip jau toli. Ir galiausiai apsisprendė ką gi čia atsakius į tokį žestą.
-Žinai,- jau be formalumų prabilo ji vis dar nusisukusi,- kai esi jaunas yra itin lengva būti kvailam.. Kai esi jauna įsimylėjusi mergina, tai dar lengviau,- žodžiai tarėsi sunkiai, nes iš akių vis dar bergždžiai bandė pranykti tas subjaurotos jo krūtinės vaizdas. Vis dėl to, Frida nusprendė laikytis šios strategijos. Jei jau Nathan žino kas ji, greičiausiai žino ir kas ji buvo Liucijui. Neverta buvo čia kažkokiam moksleiviui atskleidinėti tikrojo jos tikslo ordine. Tuo labiau, kai tai buvo ne šiaip moksleivis, o sūnus itin pavojingo žmogaus. Žmogaus, kuris galėjo nužudyti ją, jei atpažintų...

Nathan pirmą kartą gyvenime mokinosi teisingosios vadovėlinės magijos. Viskas, ką jis mokėsi lig šiol buvo vien tai, kaip pakenkti kitiems ar kaip pasiekti tai, ko nori. Net jei kartais atrodydavo, jog pamokoje vaikinas numirs iš nuobodulio, iš tiesų jis po gabalėlį rinkosi naudingą informaciją. Maža dalelė jame vis dar troško sau kitokio likimo, kitokios pabaigos, tačiau viskas jau buvo suplanuota už jį. Aro spyriojimaisi bus nurašyti tarsi paauglystė ar brendimas ir, norės jis to ar ne, ilgainiui jis bus įsprausta į Black'ams tinkamus rėmus. Jaunuolis tą suprato jau seniai...būtent todėl tą savo spyriojimosi periodą nusprendė padaryti kuo aršesnį.
Vis dėlto šunys, prieš kuriuos naudojamas smurtas, ilgainiui išmoksta atsakyti tik smurtu. Jei išoriškai Nathan ir atrodydavo susitvardęs, ramus ar net abejingas, viduje jis dažniausiai kunkuliuodavo, vos tvardydamasis kam nors nenusukęs sprando. Jo kantrybė žmogiškoms problemoms ar dramoms buvo tokia maža, kad vienintelis vaistas buvo jų vengti kiek tik įmanoma labiau. Viskas, kas per dieną užvirdavo juk turėdavo būti kažkur padėta... Tikriausiai tam daugeliui ir reikėjo to ordino - tiesiog paprasčiausiam garo nuleidimui.
-Tikiu. Tiesą pasakius žinau...manau, - po minutėlės pridūrė, nes tą savo meilę nelabai ir atsiminė ir ne paslaptis kodėl. - Tačiau nepanašu, kad Jums tuo metu būtų grėse meile ar kokiais kitais šiltais jausmais tam...padarui. Atrodote tam per daug protinga, pastabi ir save gerbianti. Nebandau apiberti jūsų komplimentais, tiesiog sakau tiesą. Su tokiomis vertybėmis gimstama ir jos paaukojamos būna tikrai dėl didingesnių dalykų, nei jaunatviška meilė.
Nathan kalbėjo su keistu kartėliu balse, tačiau jo akylus žvilgsnis niekur nedingo nuo tos moters. Dabar jis gavo progą tyrinėti jos nugarą ar tiksliau įsivaizduoti, kuriose vietose po ta medžiaga galėtų slėptis Marlos randai. Ar jie užgyję? Užmaskuoti? O gal ji juos dėvi tarsi karo žymes... Jei tokie dalykai nekeltų per daug klausimų, gal ir Nathan elgtųsi su saviškiu kiek...atviriau. Tiesiog mokykla nebyliai reikalavo tą slėpti. O kur dar ir motinos nenoras žvelgti į neapginto savo vaiko skausmo įrodymus... Gabrielis priešingai - bene pasididžiuodamas pats savimi regėdavo tokius dalykus.

Frida dar atsigręžė per petį ir galiausiai grįžusi prie savo krėslo klestelėjo ta pačia manieringa povyza. Nugara jausti vaikio žvilgsnį buvo ne ką maloniau, bet veide atsirado tokia iškalbinga šypsenėlė, sakanti: "hah, koks tu naivus ir nepatyręs...". Iš vienos pusės, ji nejuto nei per nago juodimą tokių jausmų Malo, bet puikiai žinojo, ką reiškia kvailai jaunatviškai įsimylėti. Galima teigti, jog nemelavo, tik kalbėjo apie kitą situaciją.
-Protas ir išmintis įgyjama su amžiumi,- kiek mįslingai atsakė į Nathan prakalbą. Ha, tarsi jis turėtų bent menkiausią supratimą, kas vyksta paauglės merginos galvoje... naivuolis.. net kiek pasipiktino ji mintyse žvelgdama į vaikino akis. Tiesa... kalba jis tarsi pats būtų skaitęs mano mintis tuo metu... hm.. įdomu.. ką dar jis žino... samprotavo ji toliau tyloje.
Prieš akis vis dar regimi vaikino randai privertė beveik fiziškai pajusti savuosius. Taip meistriškai užslėptus rūbais, o kartais net kerais. Šį kartą, magijos neprireikė. Sijonas dengė kojas, o suknelės švelnus audinys nugarą. Mielai būtų jų atsikračiusi, tik juodoji magija nebuvo tokia paprasta, kaip naiviai norėtųsi. Bent jau pats Liucijus pasistengė, kad šie kerai nuo jos odos niekur nedingtų. Niekšas... nevalingai pati keiktelėjo prisiminusi profesorių, o veidas, kaip ideali japoniška kaukė, neišdavė jokių emocijų apart neutralumo.
-Bet iš kur tau kyla tokios idėjos?- galiausiai tiesiai šviesiai paklausė ji. Ką čia, tokioje kompanijoje atrodo buvo kvailoka vartalioti reikalą į vatą. Abu beveik tiesiai ėjo prie reikalo, kažkaip sugebėdami išlaikyti mandagumą ir slaptumą vienu ar kitu aspektu. Pirštų galiukais, kaip mažos adatėlės nuėjo kažkokio šaltuko šiurpuliukas. Jei rankos nebūtų lengvai padėtos ant fotelio rankturių, tai gal net sudrebėtų. Kodėl? Nežinia. Gal oro šaltukas, o gal ore tvyrančios atmosferos jausmas sukėlė tą keistą jausmą moters odai.

Black'as buvo įpratęs būti nuolatos menkinamas ar išvis su žemėm lyginamas, tad ir moters šypsena neprivertė jo pasijausti kaip nors nemaloniai...tiesą pasakius, jis vis dar buvo neapsisprendęs, ką turėtų jai jausti. Palankumą? Agresiją? Panašumą? Nuolat vaidinęs emocijas, Nath staiga pritrūko tinkamų išraiškų tokiai situacijai, tad sugebėjo tik giliau atsidūsėti, įsmeigiant žvilgsnį į ciferblato stiklą. Šįkart jis nebeieškojo nieko tamsoje, tarsi vos per minutėlę būtų praradęs tam viltį.
-Ne visai... Kai kurie seniai savo protu niekada neprilygs visiškam jaunikliui. Tokie dalykai atsiranda per patirtį, kuri, beje, dažniausiai būna skausminga. Saugiame burbule gyvenantis senolis sunkiai supras kiekvieną dieną už savo gyvenimą kovojantį paauglį...ir atvirkščiai.
Nathan kilstelėjo savo ranką, tačiau ši taip ir pakibo ore, pagaliau nusileisdama ant fotelio ranktūrio. Ilgi ploni pirštai bėgo per seną šiurkščią medžiagą, tačiau vaikinas įsivaizdavo visai ką kito. Atrodė taip, tarsi jis mintyse grotų kažkokiu instrumentu...
-Nesakau, kad kažkuris iš šių ultimatumų yra geresnis - anaiptol.
Blacko veide vis žaidė mažas šypsnis, kuris tai išgaruodavo į orą, tai vėl įsižiebdavo lyg vaikinui kažiką prisiminus.
-Idėjos? Apie Jūsų tikruosius jausmus tam pūliniui? - perklausė, tarsi nesuprasdamas, kaip Marlo pati dar nesusidėliojo taškų. - Tą nėra taip sunku suvokti, kai geriau įsižiūri į Jūsų akis...
Kalbėdamas, Nathan staiga sukruto iš savo vietos. Vaikinas lėtu žingsniu priėjo prie moters, pritūpdamas, priešais ją, visą ta laiką nenuleisdamas nuo jos akių.
-Jos tada buvo pilnos nuožmumo ir neapykantos. Nesvarbu, kaip tą maskuotumėt lipšniais žodžiais ar elgesiu... Jei jau esi patyręs tą žvilgsnį arba pats jį dovanojęs kam kitam...na tokios pačios klaidos nepadarytum. Jis buvo bukas, manydamas, kad visiškai jus palaužė...tik ne su tokiomis akimis.

Kuo toliau, tuo labiau šis vaikis nervino Fridą. Tos jo keistos manieros, mįslinga kalba - labai jau vaikiškas elgesys atrodė jai. Taip ir norėjosi pasakyti, kad liautųsi vaidinęs ir klotų viską tiesiai šviesiai. Vaidybos jai užtenka ir už mokyklos ribų, neturi ji nei laiko nei kantrybės terliotis su tokiais mazgiais. Iš kitos pusės, moteris juto ir šiokį tokį smalsumą, kuris vertė toliau vaidinti visą šaradą ir iš lėto po kąsnelį narplioti pašnekovą.
-Taip, tavo tiesa, derėtų sakyti, jog protas ir išmintis atsiranda per patirtį,- šyptelėjo pataisydama savo prieš tai pasakytą mintį. Nebuvo ji tokia išdidi kvailais klausimais, kad nepripažintų, kai klysta. Pasitaisyti nevengė, juk ne tame buvo galia. Visa jėga pokalbyje slypėjo nuo to ką žinai, o ne nuo kvailų smulkmenų. Štai tyloje stebėjo, kaip Nathan groja nematomu instrumentu. Labai atmosferai priderantis nebylus koncertas... Štai ir vėl Fridai teko nusijuokti.
-Kaip gali atskirti, kad akyse matoma neapykanta yra skirta būtent tam žmogui, o ne kitam?- uždavė taiklų klausimą. Viskas ėmė panašėti beveik į pamoką, kai profesorė užduoda klausimus bandydama mokinio žinias.
Vaikinui priartėjus, ji šiek tiek pasimuistė krėsle permesdama koją ant kojos. Toli gražu neįprastai atrodė toks mokinio elgesys, ypač paklausius jo žodžių. Visa kalba skambėjo, tarsi jis pats būtų tiesiogine to žodžio prasme buvęs šalia jos tuo gyvenimo laikotarpiu. Kas yra visiškai neįmanoma atsižvelgiant į jo amžių. Minčių skaityti jos taip pat Nathan negalėtų, tad kas pakišo šias mintis naiviam vaikinui?
-Tu pats nesupranti apie ką kalbi,- vis dar blausiai šypsodamasi po trumpos pauzės pasakė ji. Tarp jų vyko beveik akių karas: nei vienas nenuleido savo žvilgsnio, beveik net nemirksėjo. Atstumui sumažėjus stipriau pasijautė kažkokia keista vaikiną supanti aura.