Rūsys

[temosPavadinimas]Rūsys[/temosPavadinimas]
[temosAprasymas]Giliai po dvaru esantys požemiai, kurie sudaro vieną didžiulę skerdyklą kur yra išmėtyti kaulai, žmonių kūno dalys, odos lopinėliai ir kiti. Dauguma yra tvarkingai sudėti į lentynas,
maišus, lentynose taip pat galima rasti organų sumestų į stiklainius, užpiltus eliksyrais kurie sustabdo audinio irimą.[/temosAprasymas]
[temosIMG]https://i.pinimg.com/564x/fb/49/dd/fb49dde350878df078da629d17c836e7.jpg[/temosIMG]

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Iš pirmo žvilgsnio koridoriai neatrodė painūs, bet tik pradėjus eiti giliau į dvarą, atsirado išsišakojimai, daugybė durų, vienodi paveikslai, o retkarčiais viso labo paprastos sienos be jokių puošmenų, nudažytos viena spalva.
Visi iki tol šeimininkai pasirūpino visokeriopa statinio apsauga, prikabino nematomų talismanų, įmūrijo į sienas juodus gaidžius ir išbūrė įvairias pertvaras kuriomis vampyras pernelyg nesidomėjo. Jo mielieji draugai šiaušėsi, kam šį puikų dvarą išsinuomojo toks apskretęs kraugerys kuris nemėgsta magijos, bet nors savo nepasitenkinimą burtininkais išreikšdavo vokaliai apie stebuklrus išmanė ne ką mažiau negu koks nukriošęs senienų pardavėjas. Vis dėl to bendravo su raganiais jau nuo amžių pradžios, būtų kvaila nesugaudyti vienų ar kitų žinių.
Tik atsidūrė prie rūsio dangčio, nuleido akis ir išvydo, kad Adrianas visą šį laiką buvo su plikomis kojomis. ...Kodėl jis neapsivilko vienaragio šlėpečių? Na... vienaip ar kitaip, ta baltuma taptų raudona. Ar gailėsis šio žaidimo pasekmių? Nuostabus klausimas! Pasistengs į tai sau atsakyti po to. Viena laimė, kad ledinis veidas neišdavė jokių emocijų.
Su koja kilstelėjo dangtį, kuris atvėrė betoninius laiptus kurie vedė į tamsą. Paleido riešą, signalizuodamas kad bernelis pradėtų leistis žemyn.
Vos tik Adrianas padėjo koją ant laipto, deglai esantys prie sienų užsidegė, pajutę gyvastį, plakančią širdį į kurią jie ir buvo sukurti reaguoti.
Tada ėmė leistis ir pats vampyras.
Pasibaigus laiptams, abu žmogiškieji sutvėrimai išvydo, kad joks gyvasis nelaukia, o daugybė lentynų su stiklainiais, eliksyrų buteliukais. Stikliniai indai buvo pilni žalio, permatomo skysčio kuris sustabdydavo organų įrymą. Jame plaukiojo, plaučiai, kepenys, inkstai, širdys ir net akys, kurios rodos dar matė, tai išplėsdamos, tai sutraukdamos vyzdžius.
Grindys nebuvo tokios tvarkingos. Išmėtyti pavieniai žmogaus, būtybių, gyvūnų kaulai, pakankamai seni arba švariai nutrinti, nes prie jų nebuvo nė lopinėlio nereikalingos odos. Kad jau apie odą, jos atskirti švarūs lopai buvo pakabinti ant sienos. Keletas šviežių kūnų taipogi atremti į sieną, uždengti juodomis užuolaidomis it baldai kuriems nelemtą apdulkyti.
- ...Rask Nath dalelę, - kuždesys nuskambėjo daug garsiau šioje pustuštėje patalpoje.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Adrianas visa kelia nesekmingai dairesi isejimo. Akimis ieskojo isimintinesniu vaizdu, kad, jeigu ka, bent kiek gaudytusi siame pastate, taciau tai buvo beviltiska. Buvo isitikines, kad vampyras specialiai vedzioja ji ratais vien tam, kad suklaidintu. Zingsniu skaiciavimas taip pat nepadejo ir ilgainiui jis pasidave, tiesiog megindamas su juo suspeti. Mintyse vis krate skirtingus variantus, scenarijus, kuriais galejo baigtis toks pasivaiksciojimas.
Is tiesu dege dziaugsmu. Nors emocijos vis dar nebuvo atsluge, i ta sumisima isiverze ir jaudulys del susitikimo su broliu. Du metai! Jo nemate taip ilgai... Per ilgai... Lupose isiziebe vilties kupinas sypsnis. Uztruko, kol sugebejo ji sutvardyti. Saltis, galandes jo padus, buvo toks nereiksmingas, kad jaunuolis nesusivoke lakstas basas, kol vampyras pats nenudelve akiu i jo kojas. Metaliniai gniauztai, laikantys ji uz rieso, vede pirmyn, o Black'as net nesumojo tam priesintis. Mintimis vel grizo prie bucinio... Tiksliau tas vaizdas lyg pliauska per veida, kirto per jo samone. Iskvepe. Tai buvo ne laikas ir ne vieta. Nath Nath Nath. 'Jo lupos tokios vesios... Kodel jos tokios vesios?' Nath... 'Ar tai del kraujo stygiaus? Ar jis alkanas?' Nath. 'Juk nereikejo skubeti... Jis butu galejes dar kiek pakenteti...' NATH. Sustingo, vos tik pajuto laisve is gniauztu.
Paskatintas pradejo lipti zemyn. Atsargiai, letai, kad tik nepaslistu. Kruptelejo isiziebiant deglams, vos neprarasdamas pusiausvyros. Kelis kartus slystelejo vos nenugarmedamas zemyn. Na gerai... Basos kojos gal ir nebuvo pati puikiausia ideja. Taciau jis dege nekantrumu. Visa kita buvo vis vien. Matydamas laiptu apacia pradejo skubeti. Jei zinotu, kuria kryptimi keliauti, turbut net begti butu pradejes. Del susijaudinimo net nepastebejo, kaip dregme ant padu daresi vis glitesne. Lipnesne. Lyg vanduo butu su kazkuo...sumaisytas. Neitare nieko blogo, o kodel turetu? Neitare, kol jau buvo per velu. Jis sustojo lyg ibestas. Viskas atrode...sviezia. Suspaude lupas vel pradedamas tankiau kvepuoti, bet tik sekundei, mat pazistamas tvaikas pasieke jo uosle, priversdamas prisidengti nosi hoodie rankove. Susirauke. Ne del vaizdo. Del Nath trukumo. Mesgaliai jam geru jausmu neteike, taciau jis buvo savo tevo sunus, tad mates buvo daug. Ne tiek. Bet daug. Apsisuko ant kulno, isispitrindamas i vampyra. Juk Nath kazkur cia. Jis cia. Dirba. Rusiuoja akis pagal spalva ar istraukineja dantis is kokio zandikaulio. Juk taip? Ne. Vampyro zodziai ipiese kita ideja. Tvirtai suspaude lupas, susiraukdamas. Sordis vel pradejo musti greiciau, tik sikart is pykcio.
-Jis ne cia... - issunke nenoredamas tuo patiketi, nedrisdamas pazvelgti inta lavonyna. - Tu sakei, kad jis sveikas ir gyvas...
Balsas virpejo. Jis zenge zingsni lyg Scourge. Sugniauzes kumscius, trinktelejo i jo krutine. Jautesi isiutes...issigandes.
-Jo cia nera! - suriko itikinedamas save ir dar karta ji stumteldamas.
Nudelbe akis zemyn. Raudona... Jis stovejo kraujo klane. Basas. Sulaike kvepavima. Pradejo virpeti del uzpludusiu emociju kuriu nesugebejo numalsinti.

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png] Džiaugsmingai plakanti širdis, kupina laimės ir tikėjimo kad požemyje sutiks savo išsvajotąjį brolį. Nė neįtarianti, kad ten jo nė kvapo, kad ten jo laukia viso labo patikrinimas, ne bet kam atiduotų gali Nathaną, na... Galėtų, bet nuoširdumą vertino daug labiau už pigų melą, dabar pats taipogi iš dalies melavo, juk rūsyje nebuvo nė dalelės to vaikino, na buvo jo pirštų antspaudai, tas tiesa, bet kas gi išties gali pagal pirštų antspaudus atstatyti žmogų? Ypač tokius kurie būdavo nuvalomi šen bei ten.
Adrianas teisingai pagalvojo. Šviesiaplaukis rudaplaukis jam išties padėdavo su kūnų mėsinėjimu, visada būdavo smagiau kartu rauti dantis iš aukos kūno, o vėliau atrūšiuoti ir sudėti į reikiamus stiklainius. Visas darbas būdavo atliekamas pilyje, tad jokia informacija apie gyvastį nenutekėdavo į išorinį pasaulį. Žiurkių čia taipogi nebuvo, katinas visas išgaudydavo ir numesdavo lavonėlius čia pat, šiame rūsyje. Ir dabar kažkur tatai snaudė murklys. Tiesa... vampyro šis ne per labiausiai mėgo, dėl kelių, puikiai suprantamų, priežasčių, niekam nepatiktų čia tūnoti ir nematyti dienos šviesos, kad ir koks požemis platus bebūtų. Deja draugužių pilkajam atnešti negalėdavo, na, kartą buvo atvedęs sode rastą šermuonėlį, bet šis pasirodė esąs animagas, tad teko nukenksminti, kol pats žmogystą nenumirė iš nuostabos. Vienaip ar kitaip katinas čia gyveno pakankamai gerai, beveik tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Nathan.
Norėjo patikrinti du dalykus, ar vaikinas turi imunitetą groteskiškiems vaizdiniams ir ar sugebės atpažinti padarą tūnantį šešėliuose. Dauguma žmonių, nekaltųjų dvasių, susiimdavo už burnos, bandydami sulaikyti ašaras, riksmą ir net sukilusi skrandžio turinį. Nuoširdžiai, nesuprato, kas gi čia tokio buvo. Kvapas buvo.. aštrus, bet karts nuo karto uždegdavo smilkalų kurie maloniai kutendavo nosį, tad pakenčiama.
Žengė žingsnį į priekį, bet buvo sustabdytas įsiutusio Adriano. Jis trinktelėjo jam į krutinę, išrėkdamas beviltiškus žodžius. Virpantis balsas, širdies plakimas kuris nepranašavo nieko gero. Rodos jaunuolis tuoj pravirks, bet gi net nepradėjo ieškoti savo brolio dalelės!
- Nusiramink ir apieškok kambarį, - pakartojo kitais žodžiais, švelniai perbraukdamas per tamsius plaukus.
Tai pasakęs, vampyras nuslinko prie sienoje, iš plytų, padarytos lentynos kurioje į pergamentą buvo suvynioti smilkalai. Išvyniojo. Paėmė keturis ir kištelėjo į deglą, nupurtė nuo pagalėlių liepsną ir akimirksniu sukaišiojo keturis nelaimėlius į plytų plyšius po įvairias rūsio vietas.
Netrukus patalpa pakvipo it tikriausias eglynas.
Dvi žalios akys sužibo tamsoje, it atėjusius pasižiūrėti, kas gi šį kartą nusileido į požemį. Katinas lėtai sumirksėjo ir su pakelta uodega išniro iš šešėlių. Dantyse laikydamas didžiulę, storą žiurkę.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Adrianas nebegalejo zvelgti i vampyra, tad nusisuko nuo jo. Jautesi isduotas. Kiek jam kainavo perlipti per save! Kiek jam kainavo prie jo prisiliesti... Pabuciuoti... Tai buvo daug paprasciau, nei kad jis tikejosi. Maloniau. Taciau vis tiek savanoriskai nebutu to ne uz ka padares. Jis juo pasinaudojo, pazaide. Mirtinguoju, jaunu, nekaltu. Ha, kaip juokinga. Sugniauze kumscius, pasiruoses paleisti juos i darba, taciau vaizdas pries akis vel ismuse ji is veziu. 'Ten...yra...Nath..?' Negalejo tuo patiketi. Nenorejo. Gerkleje kilo gniutas, taciau del minties, kad brolio gali isties nebebuti gyvuju tarpe. Zenge zingsni link galuniu kruvos. Dar viena... Nekente irancios mesos kvapo. Svieziena? Jokiu problemu. Bet keliu dienu senumo... Jaunelis isvis buvo keistai jautrus kvapams, nebent turedavo galimybe prie ju priprasti. Vaizdai kele neigiamas emocijas, taciau ne del mirties. Priesingomis aplinkybemis tai jo nei kiek nekasytu, taciau zodziai apie Nath sujauke jo mintis. Jis meluoja. Privalo meluoti! Jo cia nera... Nera!
Pasisiause, pajutes jo letena savo plaukuose. Pazvelge i ji per peti, isiutusiu, nuo asaru spindinciu zvilgsniu. Sia akimirka nekente jo... 'Pasinaudojo...' Visas pasitikejimas buvo isgaraves. Nuseke ji akimis, akylai stebedamas, ka jis daro. Kazkodel mane, jog tai bus susije su jo paieskomis. Anaiptol. Jis tiesiog kvepino aplinka. Suspaude lupas, tvardydamas viduje kylanti virpuli. Paejo link raudonos kruvos, tvirciau sugniauzdamas kumscius. Daresi koktu. Jau galvojo slepti puse snukio po hoodie apykakle, kai pamate kazka sukrutant. Prisimerke, megindamas iziureti tu zalsvu atsvaitu kaltininka. Akimirkai negalejo patiketi savo akimis.
-Jiji..? - jo paties sokaladines akys issiplete.
Turbut niekada jis taip nesidziauge matydamas ta setono katina. Per ji ka nuvogti is Nathano miegamojo budavo nepaprastai sunku. Savo miauktelejimais jauneli jis apskusdavo tiek broliui, tiek Gabrieliui. Vienaip ar kitaip, tai buvo Nath katinas - uzuomina i tai, kad vaikinas cia bent jau kazkada buvo. Nepaisydamas nei mesgaliu, nei storos ziurkes zverelio dantyse, Adris privego prie jo, pritupdamas salia. Kilstelejo ta minksta puka prie saves, priglausdamas. Vos nepravirko is laimes. Nezinia, ar katinas taip pat dziaugedi matydamas si padara, kaip jis, bet vaikiui sia akimirka tai nerupejo. Imurkde savo veida i trumpa pilka puka, leisdamas atsiminimams trumpam ji pasisavinti.
-Kur Nath, maziau? - sukuzdejo. - Kur jis...

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Jautė dvi rudas akis įsmeigtas jam į nugarą, tik varganą akimirką, bet to užteko, kad imtų ir vėl svarstyti ar tik ne per žiauriai pasielgė su jaunikliu. Na, kas gi čia žiauraus, patikrinti vieno tapatybę, bet ir be jos būtų kuo mieliausias priėmęs šiltakrajį į savo ledinį glėbį.
Jiji. Vardas. Jeigu gerai atminė, teisingas.
Katinas pradėjo murkti. Jis atpažino Adriano kvapą, taip seniai lauktą ir panašų į jo paties šeimininko odos aromatą. Patenkintas sukarpė ausimis ir ūsais apkabino, norėdamas geriau įsižiūrėti į jį laikančią formą.
Tai vis dėl to, vaikis jo neapgavo, nebent tatai šnypštūnas tapo baisingai lipšnus prie vos įžengusių į požemį žmonių, kas buvo neįmanoma kaip kad skeletas apsirėdijęs ryškiai geltonu tulpės apdaru.
Jau norėjo nusišypsoti ir pranešti, kad jaunuolis ką tik rado Nath dalelę, bet dantys taip ir liko sustingę negyvoje džiaugsmą išreiškiančioje grimasoje.
Vampyrą sustabdė, pasigirdęs garsas. Paprasta mirtingojo ausis pamanytų, kad tai tik vėjas, tačiau nemirtingasis akimirksniu suprato, kad į jo dvarą įkėlė koją nakties vaikas.
Netrukus į rūsį nusileido šviesiaplaukis kraugerys, ryškiai žydromis akimis. Aleksandras. Jis dėvėjo viktorijos laikų drabužius, sidabriškomis siūlėmis išsiuvinėtą mėlyną švarką ir tokio pat atspalvio kelnes, kurios baigėsi su lyg kulnais. Baltos, storos pėdkelnės buvo po šiais, nebuvo pamiršti ir melsvi batai prisiūtu kaspinu. Šviesiaplaukis pasitaisė apykaklę ir nužvelgė sceną, nustatęs baisingai nustebusią išraišką.
- Kokį tatai keistą saucebox įsitaisei, maniau, kad tatai bus Agtailė, na bet... paragauti juk galėsiu? – tuo klasikiniu pasipūtėlišku tonu pratarė, prieidamas prie berniuko laikančio katę.
Svečias buvo žemesnis už jaunuolį, tai... Jo nesustabdė nuo pabandymo, ilgu juodu nagu, paliesti mirtingojo skruostą. Bet nė paksteltį nespėjo kaip tik tas varganas pirštas buvo išsuktas, ką tik prie jo atsiradusio Scourge. Žemesnysis kraugerys suglaustomis lūpomis apdovanojo šypsena, savo arbatos sugerovą.
Taigi jie kartu išgerdavo aromatingo deginančio skysčio gan dažnai.
Aleksandras buvo vienas jaunesnių vampyrų, ieškančių prieglobsčio Velse, taipogi bandantis pritapti prie jau susikūrusius kraugerių bendruomenės, taip jau nutiko kad arbatos ceremonijos Scourge dvare tapo kasdienybe ir kalbos apie Chalkers prie apteptos, nevalgomos duonės riekės, nesibaigiančia istorijų srove... Tačiau vienas mėgstamiausių dviejų nakties padarų užsiėmimų buvo vienas kitą provokuoti. Senasis vampyras tai darydavo nė nejausdamas, natūraliai, o štai jaunesnysis nerdavosi iš kailio, bandydamas apibarstyti vyresnįjį druska.
- Borachio, ar Beth ir vėl pamiršo tave informuoti apie susirinkimą? – paleisdamas sulūžusį pirštą, prakalbo dvaro šeimininkas.
- Kokį susirinkimą? – dabar jau įsižeidusiu tonu pračiulpo.
- Kuris buvo atšauktas.
Tuo meilingu tarpu katinas, nepatenkintas urzgė ant dviejų nemirtingųjų. Maratavo uodegą it grasindamas, kad tuoj išvagos blyškius veidus, jeigu bent vienas išdrįs prisiliesti prie laikytojo.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Katino gilus murkimas atsiaidėjo jo krūtinėje. Dėl artumo buvo galima pagalvoti,
jog Adris pats pradėjo burgzti lyg jo viduje būtų užsivedęs tylus variklis. Glaudė žvėrelį prie savęs,
tars nuo jo priklausytų jo gyvybė. Gal iš dalies ir priklausė... Nuo širdies akmuo nusirito, baimės perpildytas mintis bekeičiant pozityvumui dėl brolio likimo. "Jis čia... Jis kažkur šitame dvare..."
Paslėpęs veidą kailyje ji leido sau minutėlę nuoširdžiai pasidžiaugti. Tik akimirką. Tik šiek tiek...
Pora pastarųjų dienų jį gerokai papurtė. Mokykla, kelionės, dainavimas, angelas...vampyras. Savo karštakošišką charakterį išlaikyti buvo vis sunkiau ir sunkiau. Dėl alkio ir nuovargo, baimė į jo kūną įsismelkė žymiai greičiau ir lengviau atsispindėdavo jo veide sutrikimo forma. Katinas buvo tas spyris į užpakalį, padėjęs jaunuoliui grįžti į įprastą savo rolę. Jis atsistojo, tebelaikydamas murklį, pasisukdamas į Scorge. Šis atrodė...sustingęs. Kas jam yra? Lyg ir šypsosi. Lyg ir...
Rūsin įlėkęs padaras iškart sukėlė nepasitenkinimą tamsiaplaukio veide. Greitas... Dar vienas vampyras? Staiga prisiminė Scourge skambutį. Sulaikė kvėpavimą tvirtai suspausdamas lūpas,
tačiau iš žvilgsnio nepaleido savo irzlumo. Vyras pradėjo artėti, ko pasekoje Adrian tik dar labiau susiraukė. "Saucebox?? I'll show him saucebox..." Geromis manieromis jaunasis Black'as pasižymėdavo tik tuomet, kai šalia stovėdavo šeimos galva. Priešingomis aplinkybėmis jis retai kada būdavo malonus ar padlaižiaujantis vyresniesiems, nebent šie vienaip ar kitaip buvo to nusiplenę jo akyse.
-Atsiknisk... - suurzgė į kraugerio norą šio paragauti.
Bet štai jis kėlė savo nagus link jo snukučio. Adris kantriai laukė, kad neūžauga jam tik duotų pretekstą. Buvo pasiruošęs kibt šiam į atlapus, nesusimąstydamas, jog to pasekoje, tikriausiai,
netektų galvos. Scourge įsikišimas buvo vietoje ir laiku. Pajuto neaiškų džiugesį viduje, širdžiai tankiau suplakant, tačiau veidas liko nepakitęs. Katino pasišiaušimas tarsi atspindėjo tai, kas liepsnojo vaikino viduje. Paglostė padarėlio pakaklę, jausdamas, kokia ši įsitempusi nuo šnypštimo.
Atsitiesė visu ūgiu, žvelgdamas įnepažįstamąjį iš viršaus. Staiga šalia ilgaplaukio pasijuto drąsus.

Šviesiaplaukis manieringai suraukė antakius, akis įdurdamas į sulaužytą pirštą, kuris jau buvo po truputi pradėjęs gyti. Turėjo įsidėmėti, kad vyresniajam nepatikdavo kai liesdavo šiuo žaislus, bet ir ne paslaptis, kad vieni žaislai buvo menkesni už kitus.
Scourge kuo puikiausiai pastebėjo, vaikinuko susiraukusį veidą. Na, bent jau akelės neišdavė, kad šio širdis plaka, daug greičiau negu įprastai, bet kokia gi prasmė iš to, jau net ir dabar jautė pikdžiugišką aurą kurią skleidė bičiulis Aleksandras. Norėjo užvožti nakties vaikui per pakaušį.
- Dėl Cezario laimės, kokie cerberiai tave atnešė pas mane? – paklausė, apglėbdamas Adrianą per petį it pareikšdamas, kad išties, šis kūnas ir kraujas priklauso jam.
Aleksas pasitaisė savo švarką, ir įdėbė akis į leteną saugančią grobį. Išriesdamas antakį pažvelgė į Scourge it bandydamas komunikuoti mintimis, bet deja, jos buvo užrakintos po penkiais užraktais, kuriuos perlaužti tiesiog nebuvo jėgų.
- Buvau sutikęs, tavo globotinį, - pratarė.
- Mh... Nejaugi?
- Taigi, vakar bare teko paragauti aromatingo vaikio kraujo... Nustebau, kad jis ne pas tave.
- Abejoju ar tatai jis žino kur aš gyvenu.
Vos ištarus tuos žodžius, šviesiojo vampyro lūpose atsirado šypsena.
Tamsiaplaukis nežymiai susiraukė.
- O tavo išraiška, tokia nuostabi, kai išgirsti apie jį! – skambiai nusikvatojo, suplodamas delnais. – Ar ir dabar pulsi krautis daiktus ir pabėgsi iš Velso? Kaip įdomu! Kur šį kartą trauksi? Egiptas? Taivanas? Amerika? – pragydo.
Senasis vampyras nieko neatsakė, tik demonstratyviai apkabino iš už nugaros Adriano kaklą, net katiną ignoruodamas, kuris ėmė ir įkando į ledinį pirštą.
- Borachio, būk toks malonus ir užkaisk penkis puodelius arbatos, - pagaliau ištarė.
- K-ką, bet tai... nejaugi tu nesijauti suirzęs? – išmuštas iš vėžių.
- Nesimačiau su Kichiro nuostabius tris, ar daugiau, metus, nesuprantu kodėl turėčiau būti suirzęs, - šyptelėjo, meilingai, stipriau suspausdamas vaikį glėbyje. – Arbatos, - dabar jau liepiamu tonu pakartojo.
Aleksandras jau žiojosi kažką sakyti, bet tik atmetė savo šviesius plaukus ir apsisukęs dingo.
Scourge lengviau atsiduso ir paleido jaunuolį. Požemio pasimatymas buvo sugadintas, visas, taip tariant, mood buvo išmuštas, ar bent jau taip galvojo tamsiaplaukis, nes dabar tikrai neatsisakytų lengvo sruogų pakedenimo, vis dėl to džiaugsminga proga!
- Kokią arbatą mėgsti? Ar kavos? - su šypsenėle paklausė, pažvelgdamas į tamsias akis.