[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Lietus pylė kaip iš kibiro. Debesyse žaidė žaibai, o oras buvo daug tvankesnis negu miške, net vanduo nesugebėjo duoti atgaivos, vampyriškam kūnui.
Dvaras stūksojo vidurį miško, apleistoje gyvenvietėje, kuri buvo už trisdešimties kilometrų nuo bruzgynės kurioje užklupo varganą jaunuolį ir kuris dabar tvirtai laikėsi šio glėbyje, ar tiksliau, pats Scourge laikė šio koją, kad jeigu jis prarastų sąmonę, nenukristų ant žemės it negyvas triušis.
Tamsiaplaukis mėgdavo atsitempti aukas dvaran, ten buvo patogesnė aplinka, daugybė kambarių, reikalingos priemonės norint išnaudoti kaip reikiant kūną, nepaliekant nė mažiausios detalės išvaistytos. Kiekvienas plaukelis, kiekvienas kaulo milimetras būdavo panaudojamas, parduodamas arba išnaudojamas eliksyrų gamybai, augalų trąšoms, gyvūnų maistui ir kitiems mažiau ar daugiau svarbiems reikalams.
Tačiau nors dvare ir buvo daugybė vertingų daiktų, pats pastatas buvo nei aptvertas, nei saugomas drakonų. Didžiulė tvora kaip tik atkreiptų dėmesį kaip ir plėšrūnai šmirinėjantis aplink. Kuo mažiau adrenalino teikia apsauga, tuo mažesnė tikimybė, kad kas nors panorės įsilaužti.
Tai veikė.
Vienaip ar kitaip, nebuvo kada stoviniuoti, leisti berniukui akimis permesti architektūrinio paminklo išorę. Tam buvo netinkamas oras ir sąlygos.
Pajudėjo į dvarą, per priekines didžiules duris.