Miškas

Miškas

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Adrianas negalėjo nulaikyti žiovulio. Kad ir kaip bandė smugti traukinyje - nepavyko. Smegenys atsisakė ilsėtis, versdamos jį vėl ir vėl mintyse kartoti tą patį įvykį. Chaosas - štai kas virė jo viduje. Jis nė nežinoje galintis kažką taip stipriai jausti, tuo labiau kažką tokio pozityvaus... Išties jautėsi kyg praradęs dalelę savęs. Turėjo sau kartoti, jog tai buvo netikra, kad nėra ko savęs engti, tačiau tai nepadėjo. Vienintelis gelbėto galėjęs dalykas - įsiučio sau kėlimas.
-Dainininkas, masalas... O dabar dar ir suknistas pasiuntinukas... Ką jis sau galvoja?? - Adris sugriežė dantimis, traukdamas vis gilyn į mišką.
Samanos buvo pertvinkusios lietumi ir žliugsėjo, tad vaikis džiaugėsi pasirinkęs patvaresnius batus. Aplinka skyrėsi nuo Prancūzijos miško - šis buvo žymiai drėgnesnis. Black'as atsargiai žvelgė į tai, kur deda kojas, kad nenugarmėtų į kokią duobę.
-Grybai... Grybai... - kartojo sau panosėje tarsi mantrą. - Kas aš jam? Raudonkepuraitė?
Suurzgė dairydamasis minėtosios išvaizdos grybo.

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Miškas iš pažiūros buvo niekuo išsiskiriantis iš kitų Velso miškų. Didžiuliai medžiai tiesiantys savo šakas į viršų. Paklotė padengta lapais, krūmais ir gyvūnėlių irstančiais lavonėliais kurių niekas nepastebėdavo augalų, akmenų ir kitų nuokritų dėką.
Tačiau po tokiomis nekaltomis nuokritomis slėpdavosi gyvatės, vorai, skruzdėlės ir... Vampyrai. Tiksliau vienas, pasiilgęs to seno gero medžiojimo būdo, kai aukai įvarydavo infarktą. Šiais laikais užklupti auką būdavo lengvą, kitos... net pačios prieidavo, kokiame tatai klube, atidengdavo kaklą ir sukuždėjo savo puikiomis prisirpusiomis lūpomis „iščiulpk mane“, bet tai... tai... O Cezari, kodėl tai tapo kasdienybę? Seniau, visos šiaušdavosi it nepatenkintos katės, bet dabar prilipusios it nuostabūs velniai. Nuostabūs, bet skysti nors tu ką.
Taip po lapais pasislėpęs. Tapęs kone vienu. Gulėjo vampyras.
Pasisekė. Berniukui. Jaunuoliui šiandien pasisekė. Jis ėmė ir netyčia padėjo koją ant nesikilnojančio pilvo.
Žaibiškai sučiupo aukos blauzdą. Suleido aštrius it peiliai nagus į mėsą, kurie praplėšė audinius, pasiekdami kaulą. Dar vienas kirtis, dabar parvertė vargšelį ir kita, laisvąją ranka prirėmė jį prie miško paklotės. Sugniaužė blyškų riešą tokiais pat saldžiai paaštrintais durklais.
Scourge juoduose kaip degutas plaukuose styrojo lapeliai ir mažos šakelės. Blyški oda. Lūpos praradusios savo spalvą. O akys... sidabriškos su rubiniškos spalvos priemaišomis. Jos spindėjo kaip brangakmeniai. Tvirtas. Raumeningas kūnas, nespėjęs sugesti per daugiau negu du tūkstančius metų. Visas kūnas buvo kuo puikiausiai atidengtas. Padaras buvo nuogas, bet purvinas, it ką tik ištrūkęs iš karinių pratybų.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Adris vis dairėsi, ieškodamas proskynos ar daubos. Apie grybavimą išmanė vien dėl skaitomų knygų. Lotyniški, anglimi pieštomis iliustracijomis išpuošti skaitalai leisdavo kiek atsikvėpti nuo skaitymų apie skirtingus efektingus kankinimo būdus. Tačiau visa ta teorija, kurią vaikinas nuolat gėrė lyg kempinė, retai kuomet būdavo panaudojama. Jis visko išmanė po truputį - pakankamai, jog žinotų, apie ką eina kalba, bet per mažai jog galėtų giliau įsitraukti ar susidomėti tokia veikla. Tad ir dabar keliaudamas mėgino prisiminti, ar yra skaitęs apie tokį grybą ir ar išvis keliauja tinkama kryptimi. To dar betrūko, kad pasiklystų...
Kai kurie samanų kalneliai veikdavo lyg smegduobės - Black'o koja įsmigdavo jose iki pusės šlaunies, nemaloniai apgobdamos jo koją drėgme. Kiekvieną kartą jam manant, kad batas atsiremia į stabilų pagrindą, tekdavo nusivilti. Prasmegus dar vienoj tokioj duobėj, vaikinas pajuto kažką kieto ir jau ruošėsi pasinaudoti tuo lyg atspirties tašku, kai kūnu nuvilnijo nemalonus jausmas. Išsigandęs jis trumpai ir gan tyliai riktelėjo, daugiau iš šoko, nei skausmo, kuris pasivijo jį po mažos sekundės dalies. Koja atsisakė paklusti ir Adris pajuto, kaip praranda pusiausvyrą. Šakos? Spąstai? Su kiekviena mili sekunde skausmas vis stiprėjo ir jo spėjimai darėsi pavojingesni. Nuo drėgmės ir vėsos jo ofa buvo pasidariusi kiek nejautri, tačiau dabar puikiai suprato, jog tai buvo ne paprastas drykstelėjimas šakele. Jautėsi lyg papuolęs į vanago nagus. Pusiausvyrai apleidžiant jo kūną, vaikinas pajuto, kaip pagrindas po kojomis sujudėjo. Būtų kritęs veidu į samanas, bet sulaukęs dar vieno smūgio buvo partėkštas ant nugaros. Miško patalas ir kuprinė kiek suminkštino kritimą, bet atsivėrusiai žaizdai nepatiko bet koks judesys, tad ji vėl priminė apie savo egzistenciją tik šįkart skaudžiau. Adrianas suinkštė susiraukdamas ir iššiepdamas baltus savo dantis. Tačiau po sekundės suskubo atsimerkti, kad galėtų įvertinti savo priešininką.
Jis greitai iškvėpė, paskutiniams deguonies likučiams paliekant jo plaučius, lyg tik dabar būtų nugara pasiekęs žemę. Šokas išsunkė bet kokį racionalų mąstymą. Vėl. Tai nutiko vėl. Prisiminęs Kichi žodžius jis greitai užsimerkė nusukdamas snukį į šalį, kad išvengtų akių kontakto. Smegeninę aplankė suvokimas, kad tam per vėlu. Jis jau buvo įgavęs jo geidžiamą pavidalą. Bet kada jis spėjo pažvelgti tamangelui į akis..? Akys. Tyrinėjančiu žvilgsniu jis nužvelgė tą sidabrą, tačiau susivokęs suskubo susiraukti. Vėl bergždžiai suspurdėjo.
-Get off me! Nukenksminsiu tave kaip ir tavo kolegą, tad paleisk! - suurzgė aikštingu žvilgsniu žiūrėdamas į žvėrį.

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Tamsūs plaukai. Rytietiškas gymis. Pakreipė savo galvą it smalsus katinas. Jam patikdavo gaišti laiką su auka, tampyti po samanas, svaidyti po medžius, išnarinėti galūnės ir plaučius. Kiekvieną audinio siūlelį atjungti, kol galiausiai liktų tik kaulai... bet tai darydavo tik po puotos.
Berniukas atitiko jo skonį. Tokio žavaus veidelio nesinorėjo tampyti po medžio žievę, neatpažįstamai subjauroti. Išsigandęs, virpantys kūnelis. Besikilnojanti, gyva krūtinė. Su malonumu būtų tyrinėjęs sidabriškomis akimis veidelį, tačiau šis buvo nusuktas. Ar ašaras slėpė? Tačiau kai dvi tamsios akys vėl susidūrė su plėšrūnų, žvilgsnis priminė paiką princą išsiruošusį į medžioklę, bet nesėkmingai pagautą vilko kuriam dabar liepiama atsitraukti nes...
- Nebūčiau pamanęs, kad esi vampyrų medžiotojas, - tyliai pratarė.
Velse gyveno keli vieniši vampyrai, solistai, kitaip nepavadinsi. Karts nuo karto jie susirinkdavo dvaruose puotauti, kad palaikytų bent šiokią tokią partnerystę, o per draugystes ateidavo ir žinios. Vampyrų medžiojimas jau buvo išėjęs iš mados, niekam jis nebebuvo įdomus, bet retkarčiais pasitaikydavo kerštingų asmenybių, kurie pašvęsdavo savo gyvenimą tam, kad paskerstu visus kraująsiurbius, kad sustabdytų bereikšmes mirtis. Iš dalies pats Scourge buvo kaltas dėl to, jam patiko stebėti mirtingųjų skausmą, susidurti akis į akį su įsiutusiu brolužiu, kurio sesulė numirė nuo baltų ilčių.
Ar jis užmušė kurį nors iš vampyrų? Praeitame susirinkime trūko Armando.
- Ir... kaip jį pribaigei? – žibtelėjo akimis, įtardamas, kad vaikis viso labo blefuoja.
Ištraukė nagus iš minkštos odos, palikdamas gilią žaizdą kraujuoti. Prikišo ilgus nagus prie lūpų ir ližtelėjo it šikšnosparnis. Saldus. Saldus kraujas! Jis yra Nekaltas! Nė nebūtų pamanęs, kad šiais laikais yra dar likę nekaltų jaunuolių, taip puikiai sudėtų, tokių meilingų. Troško dar.
Pasilenkė link kojos kurią pervėrė ir priglaudė lūpas prie žaizdos. Net seilės pradėjo kauptis burnoje, taip seniai beragavo tiktų tikriausio virgin. Su liežuviu, ragavo pasigardžiuodamas, pamiršęs, kad galbūt tatai susidūrė su jaunuoju medžiotoju. Tai nebuvo svarbu. Rado deimantą miško proskynoje. Neketino suskaldyti brangakmenio verto milijonų.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Vaikinas, pajutęs, jog jį nagrinėja, vėl suskubo nusukti akis į šalį, nenorėdamas, kad jo skruostus užkluptų raudonis. Pasinaudodamas proga jis nužvelgė aplinką. Kažko čia trūko, tačiau jis niekaip nesugebėjo susivokti ko. Jo kūną buvo ištikęs šokas. Gili žaizda sruvo kraujais, teikdama tiek šilumą, tiek stingdantį skausmą. Koja bėgiojo elektros srovelės, tarsi jis po ilgo laiko būtų pradėjęs judinti nutirpusią galūnę. Visos nervų galūnėlės buvo įaudrintos - jis virpėjo nuo bet kokio prisilietimo, tarsi net lapelio nukritimas ant kaktos būtų buvęs lygus angelo padarytai žalai. Vyro žodžiai jį išmušė iš vėžių. "Ta prasme vampyrų..?!" Jo akys pradėjo bėgioti juodaplaukio veidu. Išties jis nepriminė tos iliuzijos, kurią regėjo Prancūzijoje. Ar jie neturėtų atrodyti vienodai? Jo akys išsiplėtė. Vampyras. Jis tikrai vampyras. Black'ui dingtelėjo, jog jis turi pažinoti siurbėlę, kuri pagrobė jo brolį.
-Medžioju visus, kurie stoja skersai mano kelio... - išsunkė per sukąstus dantis.
Jam reikėjo kažko griebtis. Ir greitai. Su tokia koja tikrai nepaspruks. Nukenksminti vampyrą vienam šansų taip pat buvo mažai. O to daryti ir nesinorėjo...nes...jam reikėjo sužinoti apie Nath ir kitus Velso vampyrus.
Jis neskubėjo atsakyti į klausimą, stebėdamas plėšrūną. Lūpos buvo perdaug užimtos riksmu, vampyrui ištraukiant nagus iš žaizdos. Kraujas pasipylė dar tankiau, o ir skausmas pasidarė nepakenčiamas. Dabar diegė visą kūną. Akys prisipildė ašaromis, tačiau nei viena neištrūko. Prireikė geros minutės susitvardyti ir atgauti funkcionuojantį protą. Nuogas kūnas nebekybojo virš jo veido. Adrianas sekundėlei apsidžiaugė, kad jis dingo. Alkūnėmis pasirėmęs į samanas jis kiek pasikėlė vien tam, kad pamatytų grobuonį, belaižantį jo kojoje žiojėjusį mėsų kanjoną.
-F*ck off! - išurzgė sveika koja spirdamas šiam į pakaušį.
Atatupstas jis pradėjo slinktis atgal, kol atsirėmė į medį. Persuko kuprinę į priekį, greitai panardindamas ranką į vidų. Sugniaužė rankeną ir iškart pajuto valą. Vėl pasipils kraujais... Nesvarbu, jei tai reiškė išgyvenimą ir, tuo labiau, Nath radimą.

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Nekaltojo kraujas, susimaišęs su adrenalino pertekliumi. Kaip norėtų, kad ir mirusiųjų skonis būtų toks pat, kad maloniai kutentų liežuvio receptorius, o nurijus pasijustu pilnesnis už mėnesieną. Negalėjo sustoti, buvo prilipęs it siurbėlė. Rodos šimtą metų nebuvo radęs tokio delikateso.
Medžioklis žavingas medžioklis, spyrė į pakaušį. Noromis, nenoromis reikėjo atsikabinti. Atsisėdo ant žemės it sutrikęs šunytis, bet nors ir galėjo taip pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, taip toli gražu nebuvo. Priminė, labiau, katiną. Įsižeidusį. Įsmeigusį akis į grobį, kuris nusprendė pasipriešinti, išreikšti savo nepasitenkinimą jėgų nelygybe.
Dabar, galėjo įvertinti situacija. Mintyse sudėlioti punktus ir... Mm... Vaikis nėra vampyrų medžiotojas, nes dabar būtų su kraujuojančia ranka, ar tai šokyje su kardais. Vaikis taipogi nebuvo tinkamai apsirėdijęs, oda atidengta, drabužiai skysti ir lengvai suplėšomi.
Masalas?
Ne.
Tada jau būtų pašautas. Pajaustų tykojančia esybę, kvapą, išgirstu žingsnius, tačiau nebuvo nieko. Šiame miške jie buvo vieninteliai padarai primenantys žmones.
- Berniuk, tau neverta su manimi kovoti, - ištarė, atkreipdamas dėmesį į jaunuolio kuprinę, kurioje, šimtu procentu slėpėsi ginklas. – Net jeigu ir neatrodo, bet tu... Tu liksi gyvas, todėl... nusiramink, - sukuždėjo, imdamas lėtai sėlinti ir prie išsigandusio, baikštaus gyvūnėlio. – Nešvaistyk savo kraujo... Apgailestauju, kad sukėliau tau skausmo, bet žaidą padariau, tai ją ir išgydysiu... tu esi pačiame, didžiulio miško viduryje, jeigu neisi su manimi, tu numirsi, tave sudraskys vilkai, kurie nėra tokie kalbūs kaip aš, - pratarė sučiupdamas kraujuojančią žaizdą, sugniaužė, sulaikydamas skystį.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Adrianas vėl nužvelgė savo žaizdą. Srūvančio kraujo kiekis kėlė nerimą. Negi tas kraugerys bus prakirtęs kokią svarbesnę veną? Apart skausmo, kojoje nieko nejautė. Darėsi silpna, o kaktą pradėjo pilti prakaito lašeliai. Pirmajai adrenalino bangai atslūgus, kūnui teko susidurti su realybe, leidžiant smegenims suvokti ir pajusti padarytą žalą. Suprato privalantis kažko imtis, kol neprarado sąmonės. Netikėjo vampyro žodžiais apie jo gyvybę, tačiau tai davė bent akimirkai ramumos iliuziją, tad jis leido sau sekundėlei pamiršti, kad sėdi prieš žvėrį, kuris minta tokiais, kaip jis, ir susirūpinti savo paties gerove. Atleidęs kuprinėje durklą, jis sugriebė marškinėlius, kuriuos išsitraukęs perplėšė į ilgas atraižas. Prisitraukęs koją, jis ją apsirišo virš žaizdos, kad sumažintų netenkamo kraujo kiekį. Visą tą laiką jis karts nuo karto tyliai suinkšdavo ar balsu iškvėpdavo per sukąstus dantis. Žaizda atrodė tragiškai, tačiau vampyro pasiūlymas nei kiek neviliojo.
-Nesiartink prie man-- - žodžius nukirto paaštrėjęs skausmas, kuris užplūdo tamsiaplaukio gniaužtams suspaudžiant jo koją.
Trumpas riksmas vėl pabėgo iš jo lūpų, kurios buvo gerokai paraudę nuo nuolatinio kandžiojimo. Žinojo, jog toks spaudimas veikia daug geriau, nei tas raištis, bet po galais..! Nenorėjo, kad jis prie jo liestųsi. Ne tik dėl to, kad jis pats sukėlė tą sužeidimą, bet ir dėl to, kad nuogas, raumeningas jo kūnas...blaškė.
-I'll take my chances... Velse vilkų nebėra jau kelis šimtus metų. Be to, manęs greitai pasiges, tad tavo vietoj nešdinčiaus iš čia, kol dar gali. - prisimerkė, laidydamas žaibus, tačiau akių kontakto vengė.
Leteną vėl panardino į kuprinę, suimdamas durklą. Drėgmė ir jo paties prakaitas šlapino visą kūną, rūbai ir plaukai nemaloniai lipo prie odos.

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Mirštantis žirgas, atsisakantis paklusti, besispardantis iš paskutiniųjų, nors... Adrianas buvo ramus, nejudėjo, tik kalbėjo, laidė žodžius kurie Scourge nieko nereiškė. Suplėšė savo marškinėlius, kurie atskleidė dar daugiau odos, nors prakaitas ir taip nepagailėjo vaikio kūno. Dabar šis atrodė it nuogas. Galėjo įmatyti žavingai sudėtą kūną. Akimis tyrinėjo kiekvieną vingį, taip, šis atrodė gardžiai. Jeigu jaunuolis nebūtų toks silpnas, su mielu noru įsimestų jį į lovą ar čia pat... ah, bet tam reikėtų dar vienos aukos, kad galėtų prisisiurbti kaip siurbėlė ir patenkinti kaip reikiant kūną.
Riksmas, primenantis dejonę, išsiveržė iš berniuko lūpų. Pervertino savo jėgas? Bet kraujas nebebėgo. Svarbiausia, kad tamsiaplaukis liks gyvas, o jeigu praras koją, menkniekis, įtaisys metalinę, kraujo skonis nuo to nesikeistų.
- Vilkolakiai nėra išnykę, - sukuždėjo, pasilenkęs prie ausies.
Įkvėpė saldaus prakaito kvapo, žmogiškos gyvasties aromato, susimaišiusios su įprastais kvepalais ir... Kietai sučiaupė lūpas. Tie kvepalai. Ne, ne... Jis jų nenaudojo kai paskutinį kartą susitiko, o tai yra dažnas brand. Pasitrynė į svetimą kaklą, vydamas tokias ir panašias mintis šalin. Nesvarbu.
Tylomis, kilstelėjo nuo žemės liauną kūną. Kuo lengviausiai pakėlė bernelį su viena ranka, permetęs šio paties ranką sau per petį, kad sugebėtų laikyti pusiausvyrą, vis dėl to nenorėjo paleisti žaizdos.
- Tvirtai laikykis, - sudraudė.

IV kursas **Pranešimų sk. :** 295

[postbg=https://i.solidfiles.com/XyMy4rAW4Bade.png]Black'as išties nemokėjo pasiduoti ar sustoti - tai nebuvo jo kraujyje. Kovos iki paskutinio savo atodūsio, kol nebepajėgs, tačiau niekuomet nenuleis rankų priimdamas pralaimėjimą. Vampyro kuždesys privertė jį pašiurpti. Ne dėl ištartos frazės, bet... Pats tas artumas vertė jį jaustis nejaukiai. Kiekvienas plaukelis ant kaklo, net suvilgytas prakaitu, sugebėjo atšokti nuo odos, pasistojant piestu.
-Dar ne pilnatis. - bukai ginčinosi.
Na taip, jis turėjo dar keletą dienų, tačiau ar Kichiro jį rastų iki tol. Juk būtent jis pasiuntė jį į šį mišką, tačiau po galais kiek šansų jis turėtų išgyventi, pasitikėdamas rausvapūkiu? Juk matė, jog jis lauktų iki paskutinės akimirkos. Vampyro pasitrynimas nusiuntė dar vieną keistą bangą jo kūnu. Tai buvo taip...pažįstama..? Jis tvirtai susičiaupė, pradėdamas tankiau kvėpuoti.
-Juk sakiau, palik mane čia! - suurzgė, nors to nė kiek nebenorėjo.
Jis buvo beveik įsitikinęs, kad šis vampyras, tai Kichiro vampyras, tačiau tam reikėjo įrodymų. Kraugerio buveinė atrodė kaip puiki vieta jų ieškojimo pradžiai.

[postbg=https://i.solidfiles.com/VVRV5A7q6B4p3.png]Bent jau neatrodė, kad vaikis praras sąmonę, o tai buvo gerai. Toleruos kalbas, jeigu tik tai palaikys šio gyvastį. Nebuvo kada gaišti laiko. Glėbyje buvo mirtingasis, su mirtina žaizda, jeigu nenukraujuos, tai pasigaus kokį užkratą, nes juk maskuotė pririnko daugybę bakterijų.
- Laikykis, - pakartojo ir pradėjo judėti į priekį po truputi įsibėgėdamas, kol galiausiai pradėjo šuoliuoti greičiau už patį gepardą.